Su šia moterimi, kurios gyvenimu dalinuosi šiame įraše, susipažinau ypatingai. Po vienu iš mano rašinių, sulaukiau malonaus komentaro ir Jolantos išreikšto noro pabendrauti. Susiskypinom???? Po pokalbio labai panorau, kad ir jūs apie ją išgirstumėte. Man buvo be galo įdomu ir naudinga visa tai, kuo ji dalinosi.
Ačiū, Jolanta Boguziene, už Jūsų aistrą gyvenimui!!!
Jolantos miestas Kaunas. Baigusi Pr.Mažylio medicinos mokyklą, daug metų dirbo medicinos seserimi, tuo metu vadinamose, Kauno Akademinėse klinikose. Vėliau tapo skyriaus vyresniąja seserimi, vadovaujančia 9 padaliniams. Skaitė paskaitas slaugytojoms apie bendravimą su pacientais bei komunikavimą su artimaisiais.
Vykstant pertvarkoms mano skyriuje, turėjau likti dirbti slaugytoja arba galvoti, kad kažką gyvenime galiu nuveikti daugiau, – pasakoja Jolanta. – Vienos draugės paskatinimu, išdrįsau išbandyti laimę, stojant į psichologiją Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau baigiau ir sveikatos magistratūrą, studijavau tris su puse metų kognityvinę elgesio terapiją. Ir iki pat dabar studijuoju, domiuosi konsultavimu, įvairiais metodais, kaip galima būtų spręsti žmonių problemas, kitaip klientui pasižiūrėti į savo problemą, ją suvokti ir pabandyti jį užvesti teisingu keliu, ieškant sprendimų.
Nuo 2011 metu Jolanta su vyru išvyko gyventi pas savo sūnų į Londoną, kur šiuo metu dirba ir konsultuoja žmones. Daugiausiai dirba su emigrantais iš Rytų Europos, nes anot Jolantos, ji geriau supranta šią kultūrą bei šeimos ir auklėjimo tradicijas.
Netektys Jolantos gyvenime
Vaikystėje išgyvenau staigias artimųjų netektis. Čia jie buvo ir staiga jų nėra… Net nesusimąsčiau, jog gyvenimas mane kai kam ruošė… Likau anksti našle. Susidūriau vėl su tais pačiais jausmais: beviltiškumu ir skausmu. Kai skauda ir dažnai negali to rodyti, nes šalia esantys net nežino, kaip galima paguosti jauną moterį, kuri su keturmečiu vaiku ant rankų eina pasitikti gyvenimo sunkumų.
Sutikau tokių, kurie klausdavo: “Kaip tu gali dar šypsotis?”
Dažnai išgyvendami netektį, kaip skausmą ir kančią, ko atrodytų negalime pergyventi ir protu suvokti, pasirodo savyje turime tuos resursus, tik ne visada suvokiame, kaip juos panaudoti.
Tik nuo suvokimo, kaip aš galiu toliau gyventi ir, ką galiu duoti pati sau, kad išgyvenčiau tai, kas skaudina ir degina širdį, pagalvojus, kad gyvenimas eina ir aš pati turiu viską imti į savo rankas, o niekas kitas už mane neiškentės ir neišgyvens (nebent tik galės paguosti kaip man sunku).
Kasdien galvodavau sau veiklos ir darbo. Mat šalia manęs augo sūnus, o jam negalėjau būti pasimetusi ir kasdien verkianti mama. Šalia tokios jis būtų tik dar nesaugesnis. Veikla, darbas, būvimas su žmonėmis, su savo sūnumi, padėjo neužsidaryti skausme nuo pasaulio, o dalyvauti gyvenime, nevengiant žmonių.
Supratau, kad gailėtis savęs, tai kelias į depresiją.
Depresija liudija apie kaltę ir savęs nuvertinimą, kurie ateina su šia liga ir asmuo po truputį grimzta į jos žabangus. Iš jos išeiti be galo sunku! Apima beviltiškumas ir nėra jėgų tam atsispirti.
Reikia išmokti susivokti – gyvenimas yra, yra ir likimai, kurių kontroliuoti mes nepajėgūs. Tai tarsi mūsų gyvenimo stiprybės pamokos, kurių dėka tampame dar labiau atsparesni likusiam gyvenimui. Ir tik nuo meilės ir susikalbėjimo su savimi, o ne nuo nuvertinimo, tiek išoriškai tiek vidumi, su laiku kiekvienas atrandame vidinę ramybę. Čia gimsta laimė, kai myliu save, ir tada moku mylėti savo artimą. Atsiranda vis didesnis pasitikėjimas savimi, kuris suteikia drąsos nebijoti savo likimo, nes tu tiesiog turi savo svajones, tikslus ir eini į gyvenimo sunkumus. Neturi baimės būti vienišu ar nelaimingu. Tau nereikia į kažką remtis, nes tu remiesi pats į save, o kai remiamės į save tada ir lūkestis būna tikras, niekas tavęs nenuvilia ir tu iš kažko per daug nesitiki.
Netiesa, kad mus turi kažkas atėjęs į mūsų gyvenimą padaryti laimingais! Laukiame antrų pusių, kaip kažkokio išsigelbėjimo ar gyvenimo šviesos, tačiau tai pati pavojingiausia būsena, kada bijau būti vienišas ir laukiu momento, kas užpildys mano vienatvės jausmą. Toks žmogus geba duoti tik nerimą, baimę, įtampą, nes jis tik tuo kasdien ir gyvena.
Išmokime laimę rasti patys su savimi, pažinti save tyloje, vienatvėje ir tame rasti ramybę. Tik tada, išmokę išbūti tame, net negalvojus ir nesapnavus, jūs tikrai sutiksite žmogų, nes išmoksite patys sau būti laimingi ir tada jau galite duoti, o ne vien tik imti iš kito.
Kognityvinė elgesio terapija.
Tai mano pirmoji terapijos kryptis, kuri man labai patiko. Ne visi susimąstome, kad nėra nei gerų, nei blogų dalykų. Mūsų mąstymas juos tokius padaro.
Kognityvinė ir elgesio terapija – tai moksliškai pagrįstas ir tikslingas minčių bei elgesio keitimo metodas, kuriuo siekiama pašalinti simptomus arba padedama geriau adaptuotis.
Kognityvinės terapijos pagrindą sudaro moksliškai įrodytas faktas, kad žmogaus savijautą nulemia jo mąstymas, t.y. tai, kaip jaučiamės, priklauso ne nuo to, kas mums nutinka, o nuo to, kaip mes tai suprantame.
Dažnai mes sakome atvirkščiai, t.y. kad įvykiai arba kiti žmonės priverčia mus pykti, liūdėti, nerimauti ar džiaugtis. Tačiau akivaizdu tai, kad skirtingi žmonės, patekę į tokią pačią situaciją, gali ją suvokti skirtingai ir todėl išgyventi skirtingus jausmus.
Pirmiausiai, kognityvinė elgesio terapija buvo sukurta, kaip depresijos terapija. Vienas iš jos pradininkų, garsus JAV psichiatras ir psichoterapeutas Aaron Beck pastebėjo, kad depresija sergančių žmonių mąstymas neatitinka realybės, kad jie mato save pačius, visą pasaulį ir ateitį tarsi per juodus akinius. A. Beck pradėjo ieškoti būdų, kaip šį mąstymą keisti. Mintis, kurios mums automatiškai ateina į galvą, A. Beck pavadino automatinėmis mintimis, nes mums nereikia šių minčių sugalvoti, jos randasi savaime. Jis taip pat įvardijo įvairias mąstymo klaidas, lemiančias tai, kad susirgus depresija ar kitu sutrikimu, automatinės mintys ima vis prasčiau atspindėti realybę. Vienas iš svarbiausių kognityvinės ir elgesio terapijos tikslų ir yra keisti žmogaus mąstymą taip, kad jis labiau atitiktų realybę.
Žmogaus mąstymas gali keistis bet kuriame amžiuje, o išmokus lanksčiau mąstyti galima gyventi laimingiau ir produktyviau.
Aš džiaugiuosi, kad penkiolikos metų patirtis dirbant su šia terapija duoda puikių rezultatų sprendžiant panikos priepuolius, tam tikras priklausomybes. Žmonės po metų nustoja vartoti vaistus ir savo problemas gali patys išmokti spręsti, išmokę terapijų metu valdyti ir tikrinti mintis, įsitikinimus, taip sumažindami nerimą, įtampą, baimę. Malonu, kad galiu prisidėti prie laimingesnio žmonių gyvenimo.
Taigi, kognityvinė ir elgesio terapija – tai gydymo metodas padedantis stabilizuoti nervų sistemos veiklą ir psichologinę pusiausvyrą įvairiais sutrikimais sergantiems žmonėms, net tais atvejais, kai tie sutrikimai vargina labai ilgą laiką ir yra nekoreguojami vaistais ir kitomis žinomomis priemonėmis.
Apie moteriškmą…
Man moteriškumas tai – grožis, švelnumas, išmintis ir priėmimas.
Manau, moteriškumas savo esme yra nusiteikimas priimti, o vyriškumas – nusiteikimas duoti. Pirmiausia, kiekviena moteris turi mokytis pajausti tikrą ir nuoširdžią meilę sau, mokantis save priimti, būti sau atvirai, mokėti ugdyti savo potencialą, gerbti mylėt save ir savo asmeninę erdvę. Pastebėti savo kompleksus, suvokti, iš kur jie ateina ir leisti sau būti drąsiai, atvirai, seksualiai, tam, kad vystyti savo moteriškąjį potencialą.
Būti pakankamai įdomia asmenybe, skaityti knygas, turėti savo mėgstamus užsiėmimus be namų buities,tada galima ir santykiuose kažką įnešti. Juk ryškiai išdažyti nagai, puikus makiažas neuždengs jūsų kalbos, išminties. Anksčiau ar vėliau pasijusite nejaukiai diskusijoje apie naujas knygas, parodas, pasaulyje vykstančius ekonominius bei polinius įvykius. Kad ir ką kalbėtume apie vaidmenų pasikeitimus, vyrai iš moterų tikisi moteriškumo, o moterys iš vyrų – vyriškumo.
Jei išgyvenate liūdesį, nerimą, vienišumą…
Pirmiausia ir svarbiausia yra atstatyti santykį su savimi. Pagrindinė ir būtina sąlyga – meilė sau! Nenuvertinti savęs dėl nesėkmių ar nepavykusių dalykų, juk nesėkmės neapsprendžia mūsų asmenybės vertės, tiesa?
Turime nustoti save lyginti su kitais, lenktyniauti bei galvoti, kad pri valome būti tobulais, nes kitaip negalime būti laimingais ir sėkmingais. Meilė sau – tai dvasinė būsena. Džiaugsmas, kylantis ne iš materialių dalykų, bet iš geros savijautos, kai sutariama su savimi.
Šį džiaugsmą kelia ne daiktas, bet vidinė laisvė rinktis, savojo „aš“ vertės pajautimas. Kad save mylėčiau, privalau visų pirma save pažinti, žinoti, koks aš iš tikrųjų esu. Mes negalime savęs mylėti, jei nežinome, ką mes turime mylėti, ir neįsitikiname, kaip sunku yra mylėti savuosius vidaus šešėlius. O vis dėlto, kad save autentiškai mylėčiau, privalau būti tiesus sau ir stengtis sutelkti dėmesį į visus savo komplikuotus vidinės būties aspektus.
Betgi telkti į save dėmesį reiškia stebėti, ieškoti, klausti. O kaip gi vis tik atsisėsti ant vieno suolo su vienatve ir nejaučiant baimės ir bėgimo nuo savęs susidraugauti? Pažinti savo vienatvę – tai visų pirma, pripažinti sau, kad kartais galiu taip jaustis – ir jaučiuosi. Jei vienišumas neišvengiamas, būdingas žmogui (o aš ir esu žmogus), tuomet neabejotinai jis yra ir mano gyvenime. Gal tik nematau, nepastebiu, gal nenoriu matyti. Galima atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir pamėginti sau atsakyti į kylančius klausimus.
Nebėk nuo savęs. Pavyzdžiui, aš savęs klausiu: ar turiu laiko sau, apmąstymams, pabuvimui su savo mintimis? O gal yra tokių, kurias stengiuosi nuvyti, negalvoti – pabėgti nuo jų? Kaip jaučiuosi ir ką darau, kai atsiranda laisvo laiko? Ar tai mane gąsdina, neramina? Gal stengiuosi kuo greičiau susirasti ką veikti, nudirbti kažką naudingo? Ar kartais leidžiu sau pasimėgauti tuo, ką veikiu, nors tai nėra kokia nors „naudinga” veikla?
Leisk sau jausti tai, ką jauti. Stengiuosi suprasti, kada man būna liūdna. Kada jaučiu įtampą, stresą, nerimą? Ką darau? Ar bandau kažkaip išvengti tų jausmų, pabėgti nuo jų? Gal įtikinėju save, kad kažko turėčiau nejausti, arba sakau sau, kaip turėčiau jaustis?
Bendrauk atvirai. Savęs klausiu, kaip aš bendrauju su savo draugais, artimaisiais? Ar ieškau jų draugijos tik tuomet, kai turiu laisvo laiko, kai nežinau kuo užsiimti? Ar galiu su jais kalbėti apie nemalonius dalykus: savo liūdesį, pyktį, nesėkmes? Ar galiu ant jų supykti? Ar galiu tokius jausmus prisipažinti sau pačiam?
Nuo tada, kai sugebėsime atvirai patys sau į šiuos klausimus atsakyti, tai jau žingsnis savęs, o tuo pačiu ir kitų žmonių link. Šie klausimai gali padėti susigaudyti, nuo ko bėgame, kokiu būdu bendraujame, kaip elgiamės su savimi pačiais. (Naudota literatūra ,, C.E.Moustakas “Vienatvė,,).
Psichologinė konsultacija
Net šiandien, kai, atrodytų, pilnos vaistinės vaistų nuo visų įmanomų pasaulio ligų ir negalavimų (tuoj sulauksime vaistų net nuo kasdienių stresų), o knygynų lentynos – savipagalbos ir sėkmės, laimės ir išminties receptų knygų, kai tiek daug siūlomų pramogų ir malonumų kiekvienam pagal skonį, kai verda kultūrinis gyvenimas, kai parduotuvės pilnos, ko geidžia širdis ir leidžia piniginė, o technologijos svaigina susisiekimo, komunikacijos ir greičio galimybėmis, mes nešiojame savyje daug skausmo, nemokame spręsti iškilusių problemų su savimi, savo šeimoje ir ne visada suprantame vieni kitus, nes šnekamės skirtingomis kalbomis. Vis dėl to žmonėms iki šiol taip ir nepavyko atrasti stebuklingo universalaus „gyvenimo be problemų“ recepto.
Kada reikia kreiptis pagalbos? Kai rūpesčiai trukdo gyventi: dirbti, mokytis, ilsėtis, bendrauti, atlikti kasdienius darbus. Kai esate nepatenkinti savo gyvenimu. Teikiu visapusišką psichologinę, psichoterapinę pagalbą suaugusiems, paaugliams, poroms ir šeimoms. Esant įvairioms gyvenimo psichologinėms krizėms, depresijai, nerimui, panikos priepuoliams, įvairioms baimėms, socialinei fobijai, asmenybės (elgesio) sutrikimams, priklausomybėms (alkoholio, lošimo, valgymo ir kt.).
Mano gyvenimo moto ,, Kiekviena patirtis mūsų gyvenime būna absoliučiai reikalinga, kad galėtume patekti į sekančią patirtį, į sekančią dieną, į sekantį etapą, tol kol atsirandame šioje gyvenimo akimirkoje…
Aciu jog skaitote!
Pagarbiai,
Jolanta Boguziene – Vilties Oaze Ikureja.