Šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau ir stipriau įsigali tobulo kūno kultas. Atsiverskime žurnalų pirmuosius puslapius, paskaitykime internete esančią informaciją ir rasime tik tobulus, stilingus kūnus. Taip tarsi primenama, kad tobulas kūnas yra nuostabu, madinga, pasiekiama ir atneša laimę bei asmeninę sėkmę.
Nė kiek nenuostabu, kad noras turėti tobulą ir patrauklų kūną tampa visuomenės akyse vienu labiausiai siektinų dalykų, o net ir menkiausi kūno netobulumai sunkiai išgyvenami, ypač jaunų žmonių. Kūnas tampa tarsi vizitine kortele, kurią žmogus prisistato visuomenėje, pagal jį yra jos pastebimas ir atitinkamai įvertinamas. Todėl kūnas, atitinkantis išgarsintus standartus, tampa savotišku priklausymo šiai bendruomenei ženklu, beje, visiems matomu, reikalaujančiu sau dėmesio, kuris atvers kelią į pripažinimą ir sėkmę asmens gyvenime.
Visuomenėje, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus grupių, tai tampa vos ne pagrindiniu užsiėmimu ir rūpesčiu. Toks perdėtas dėmesys kūnui sukelia ir rimtų problemų. Viena iš jų – valgymo sutrikimai.
Daugumos jaunų žmonių valgymo sutrikimai – tai didžiulio nusivylimo savimi, savo šeima, savo draugais išraiška. Sutrikęs valgymas – tai emocinis konfliktas, pasireiškiantis fiziniais simptomais. Visų pirma tai savivertės problema, kai žemą savęs vertinimą ir vidinio bejėgiškumo jausmą bandoma atkurti kontroliuojant savo kūną, svorį. Nepasitikintys savimi žmonės itin susirūpinę aplinkinių vertinimu.
Jausmai, ypač negatyvūs, atrodo tartum stipresni už juos pačius. Badavimas tampa metodu, padedančiu kontroliuoti emocijas. Baimė sustorėti atstoja intensyvių jausmų ar išgyvenimų baimę. Žmogus neigia savo slopinamas pykčio, nepasitikėjimo, nusivylimo emocijas, kad galėtų suvokti realybę be psichinio skausmo. Nuslopintos emocijos apsaugo silpną, fragmentuotą vidinio „savęs“ jausmą, bet kartu stabdo emocinio brandumo, pasireiškiančio mokėjimu atpažinti, išgyventi bei tinkamai išreikšti savo emocijas, atsiradimą.
Nervine anoreksija sergantys asmenys tarsi sustoja savo biologinio bei psichologinio vystymosi kelyje. Pasukę atgal į ankstyvą vaikystę, jie vėl patiria saugumą, meilę, globą, kurios bijojo netekti. Vidinis sergančio asmens konfliktas tarp baimės nutukti ir maisto troškimo ligai progresuojant nuolat stiprėja. Kyla baimė valgyti, bet taip pat ir alkio baimė. Pirminis troškimas – valgyti, bet baimė sustorėti veikia kaip stabdžiai prieš šį norą.
Iš tiesų tokiems žmonėms nėra būdingas apetito praradimas, jie junta alkį iki pat paskutinės ligos stadijos. Tai, ką demonstruoja šį valgymo sutrikimą turintieji ligoniai, yra „anorektiškas elgesys“: jie elgiasi taip, lyg neturėtų apetito. Maistas iš tiesų jiems yra labai svarbus, gal net svarbiausias dalykas. Net ir labai apatiški pacientai pagyvėja galėdami papasakoti, ką valgė, pakalbėti apie maisto ruošimą. Kompulsiškos mintys apie valgymą tampa gyvenimo kasdienybe ir persipina su depresiniais jausmais.
H. Bruch aprašė tris kliniškai svarbius psichologinio funkcionavimo sutrikimus, būdingus nervinei anoreksijai. Tai kūno vaizdo sutrikimai, klaidingas vidinių kūno pojūčių suvokimas ir asmeninio neefektyvumo jausmas. Sergantieji ima nekęsti savo kūno.
Kartu jie jaučiasi visiškai bejėgiai, iš šalies stebintys destruktyvių jėgų kovą savyje. Taigi nevalgymas – destruktyvus būdas parodyti, kad „aš esu“, „aš galiu“. Tai jų ginklas, paskutinė priemonė išreikšti ir įtvirtinti save. Dieta, kūno kontrolė sukelia palengvėjimą, žmogus nebesijaučia nepajėgia auka, bet tampa aktyviu, darančiu įtaką sau bei kitiems. Galbūt tai net būdas išlikti – savęs žalojimo kaina. Anorektiko realybė uždaro jį į labai siaurų interesų ratą: nuolatinį nerimą ir baimę, kad nedidėtų svoris. Jis vis galvoja, kaip numesti „nereikalingus kilogramus“.
Pasitenkinimą sukelia pasiekiamas rezultatas, kiekvienas numestas kilogramas įrodo pergalę prieš save pačią. Atsikišę skeleto kaulai ir ilgi pamėlę pirštai gali gąsdinti tėvus, gydytoją, tačiau pačiai šis vaizdas patvirtina, jog ji „kontroliuoja padėtį“, o suvokimas, kad niekas to negali iš jos atimti, mažina vidinę įtampą. Pyktis, nuobodulys, depresija, vienatvė ir liūdesys gali sukelti vadinamojo „emocinio valgymo“ priepuolius – tai dar vadinama pereinamąja iš anoreksijos į nervinę bulimiją sutrikimo forma.
Šią problemą turime dauguma iš mūsų, tačiau ne kiekvienas ją atpažįstame, nes ne visada susiejame valgymą su patiriamomis emocijomis. Tačiau kodėl tada valgome, kai nesame alkani? Kiekvienas ramiai paguosdamas ir paglostydamas savąjį ,,aš“, pasakys: „Valgau, nes man patinka valgyti, nes maistas skanus. Gyvename tik kartą, o dar negalime sau leisti net pavalgyti? Na, jau ne.“ Tačiau kas po tuo slepiasi?
Tai mūsų emocijos skatina mus valgyti, kai iš tiesų nesame alkani. Ką sukelia staigus emocinis valgymas? Ogi emocinį, bet tik momentinį palengvėjimą. Su emociniu valgymu yra susiję daugelis emocijų. Netgi teigiami išgyvenimai kartais gali sukelti emocinį valgymą, nes žmogus jaučia įtampą, tad ją ir „užvalgo“. Nervinė bulimija – tai valgymo sutrikimas, kai nuolat persivalgoma, paskui sukeliamas vėmimas ar vartojami vidurius paleidžiantys vaistai. Bulimijos kamuojami asmenys valgo skubėdami ir labai daug. Jei žmogus ilgai nevalgo, tuomet jis badauja. Po badavimo periodo gali kilti didžiulis noras prisivalgyti. Bulimija sergantis žmogus per labai trumpą laiką suvalgo labai daug maisto, pvz., užėjus persivalgymo priepuoliui suvalgoma 30 kartų didesnė už įprastą maisto porcija.
Svarbiausia, ką privalo padaryti turintieji valgymo sutrikimų žmonės – pripažinti sau, kad tai nėra tik „valios neturėjimas”, o jau rimta liga, ir ją reikia gydyti. Esant šiam sutrikimui klaidingai suvokiama pati problema. Problema – ne persivalgymas, o dietos laikymasis, maisto ribojimas bei nesubalansuotas maistas, kas ir išprovokuoja persivalgymus.
Mūsų kūnas nemėgsta būti apgaudinėjamas – per daug ribojant maistą pradeda išsiskirti hormonai, kurie vėliau sukelia didelį alkio jausmą. Ilgainiui dėl nuolatinės dietos ir persivalgymų sutrinka alkio ir sotumo pojūčiai, sunku pačiam susigaudyti, kada esi sotus, kada alkanas. Mūsų nevalgymai ar dietos, o dar blogiau – persivalgymai – tai būdas nejausti tam tikrų jausmų.
Pradėjus normaliai maitintis šie jausmai sukyla ir, kadangi daugelį metų buvo slopinami, pradžioje būna stiprūs, nemalonūs ir sunkiai suvokiami. Tie jausmai analizuojami psichoterapijos seansuose, specialistas padeda susigaudyti, juos išgyventi, į juos reaguoti. Tikroji psichoterapija paprastai ir prasideda tada, kai žmogus ima normaliai maitintis, nes tuomet atsiskleidžia tikrieji jausmai, neužslopinti šokoladu, sočiu pyragaičiu ar tiesiog dideliu maisto kiekiu.
Na, o kitas žingsnis, pats didžiausias ir sunkiausias, – tai darbas su savimi, siekiant išmokti priimti ir mylėti savo kūną tokį, koks jis yra. Mes privalome rūpintis ir dirbti su kūno vaizdu ir suvokimu. Tik atsiradus vidiniam ir išoriniam savo kūno ir meilės sau suvokimui atsiras vidinė harmonija, pasitikėjimas savimi ir savivertė, ir jausimės laimingesni labiau mylėdami ir vertindami save.
Aciu jog skaitote!
Pagarbiai,
Jolanta Boguziene – Vilties Oaze Ikureja.