Psichologinė krizė – tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią, jam reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimo būdų, nes turimų nebepakanka.
Krizės metu žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena. Žmogus išgyvena stiprius neigiamus jausmus: neviltį, bejėgiškumą, baimę , įtampą, nerimą, liūdesį, pasimetimą. Jis nežino, kaip spręsti problemą ir ką daryti? Psichologinės krizės metu iš anksčiau sukaupta patirtis jau nebepadeda. Tokia situacija gilina bendrą pasimetimą ir bejėgiškumą, mažina pasitikėjimą savimi, todėl tokiais atvejais būtina pagalba. Ją suteikti gali šeimos nariai, draugai, krizių įveikimo specialistai.
Psichologinės krizės gali trukti iki 2 mėnesių. Jeigu psichologinės krizės užtrunka ilgiau ir jas lydi stiprūs išgyvenimai, žmogui nepavyksta grįžti į normalų kasdienį gyvenimą, tai ši būsena jau nebevadinama krizine. Tuomet nustatomi ar diagnozuojami galimi tokiais atvejais sutrikimai pagal dominuojančius simptomus ar sutrikimus: emocijų, elgesio ir kitus.
Krizės įveikimas skatina tolimesnį asmenybės augimą, vystymąsi ir emocinę brandą. Neįveikus krizės galimos fizinės ir psichinės asmenybės adaptacijos sutrikimai, kurias lydi psichologinės problemos, gilesni psichikos sutrikimai, gali atsirasti polinkis priklausomybėms, šios pasekmės veda į neadaptyvų žmogaus funkcionavimą gyvenime.
Vidutinio amžiaus – 40-55 metų – moterys kreipiasi dėl šeimyninių problemų, skyrybų ar savo suaugusių vaikų šeimose esamų problemų. Atrodytų, daug kas nuveikta, pasiekta, padaryta, išauginti vaikai, belieka gyventi sau, ir su savo antrąja puse pasitikti gyvenimo saulėlydį. Tačiau nevisoms moterims susiklosto gyvenimas, taip kaip gražiose pasakose. Likusios vienišos, išsiskyrusios, našlės pasijunta vienišomis. Kai suaugę vaikai palieka namus, tada moterys iš naujo pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, savirealizacijos, o jeigu staiga kaip iš giedro dangaus žaibas įvyksta skyrybos, tai tampa sunkiu išbandymu.
Pesimistines nuostatas lemia mūsų visuomenės išpažįstamas jaunystės kultas ir senatvės, ypač moterų, nuvertinimas. Būtent tai verčia moteris delsti perkainoti vertybes ir žūtbūt stengtis atrodyti jaunesnėmis. Kai kurie mano, kad vidutinio amžiaus moteriai telieka rūpintis raukšlėmis ar antsvoriu arba dejuoti dėl lizdą paliekančių vaikų, ar vyro, kuris nepabėgtų pas daug jaunesnę. Būtent šiuo laikotarpiu moteris sprendžia kur kas svarbesnius dalykus, nei jums atrodo.
Pirmiausia, galutinai palaidoja kai kurias viltis: tuščios ištremiamos į iliuzijų pasaulį, atsisveikina su narcistiniais idealais, fantazijomis. Ima trokšti paprastumo, siekia būti savimi. Jai nebereikia stengtis kam nors įtikti, atitikti idealo. Kita vertus, ji turi susitaikyti su nemenkais reikalavimais sau. Nelengva priimti save tokią, kokia esi, o ne tokią, kokia norėtum būti. Tačiau moters, nusimetusios iliuzijų naštą, tiesos alkis ypač stiprus. Nebėra reikalo daugiau apgaudinėti kitų, neįmanoma apgauti savęs. Ar sugebėsime įveikti ne tik psichologinę krizę ir amžiaus krizę labiausiai lems tai, ar leisite sumenkinti save iki biologinės būtybės, ar atkakliai sieksite tapti visaverte asmenybe.
Moterys, kurios gyvenime atsiskleidžia tik kaip motinos ar žmonos, amžiaus krizę išgyvena daug sunkiau nei turinčios įvairių užsiėmimų. Matyt, dėl sunkumų “kalti” ne tik hormonai, bet ir pačios moters pasirinkimas. Svarbu, koks ryšys siejo ir sieja su vyrais, ypač su sutuoktiniu. Jeigu tik seksas ar vaikai – bus sunku. Tačiau jei branginate vienas kitą kaip asmenybes, judviejų laukia puikus, meilės ruduo. Taigi prieš jus – naujos perspektyvos, jas atveria sukaupta patirtis, širdies dosnumas, kiti sielos turtai.
Nebegalite tapti motina? Būkite motiniška gyvenimui, anūkams. Apmaudu, kad nebegalite vilioti? Fizinį gyvastingumą pakeiskite kūryba ir gyvenimas vėl taps džiuginamai vaisingas.
Gyvenime darote klaidų, o sakykite kas jų nedaro? Ne veltui sakoma: gyvenimas – mokykla, mes jame mokiniai. Kartais gavus blogą pažymį tenka kartoti neišmoktą dalyką. Juk absoliutaus tobulumo nėra. Taip ir mokomės iš savo patirtų klaidų, kartodami jas ne vieną kartą.
Norisi pastebėti, kad dažnai moteris mėgsta užsidėti rožinius akinius ir matyti tik tai, kas yra gera ir gražu, ir jų supratimu joms tai patinka, o nematoma tai, kas iš tiesų negerai, netinkama ar blogai. Taip gyvendamos jos galvoja, kad šeimoje vyras kada nors, nebevartos alkoholio, nebesmurtaus. Deja, gaunasi atvirkštinis variantas – niekas nesikeičia, o tik blogėja. Moteris nusiima rožinius akinius ir sako: pavargau stengtis, rūpintis visomis gyvenimo problemomis, laikyti nebe tris, o keturis kampus.
Dažnai užsidedama per daug atsakomybės už kitus: vaikus, vyrą, tėvus. Nesugebame, ne tik akimirkai sustoti ties savimi, savo tikslais, svajonėmis, meile sau, savo pomėgiais, bet prarandame savąjį ,,Aš“.
Vos paklausus, kada atostogavote, kokią paskutinę knygą skaitėte ar kokiame įdomiame renginyje buvote, atsakymas būna paprastas: neturiu laiko. Besisukdamos rate kaip voveraitės nepastebime, kaip užauga vaikai, kaip laiko tėkmė negailestingai nieko nesugrąžina atgal ir vos įvykus kokiam nors emociniam sukrėtimui ar gyvenimo įvykiui mus supurčius, pradedame analizuoti save, ką ne taip darėme, ne taip auklėjome, ne taip mylėjome. Vėliau jaučiame kaltės jausmą.
Kad taip nenutiktų, išmokime džiaugtis kiekviena diena skirdamos laiko sau, savo mintims, svajonėms ir savo pomėgiams, savirealizacijai. Pirmiausia mylėkite save, tuomet galėsite mylėti kitus ir tikėtis meilės iš jų. Tikroji laisvė atsiranda iš jūsų atsako į gyvenimą, o ne iš to, ką gyvenimas teikia jums. Visi kliuviniai yra užslėptos gyvenimo pamokos, gerbkite jas ir mokykitės iš jų.
Pagarbiai,
Jolanta Boguziene – Vilties Oaze Ikureja.