Daugybė emigrantų, kurie atvyksta iš saugios ir gana patogios aplinkos – savo tėvynės, pačioje emigracijos pradžioje labai dažnai susiduria tiek su finansinėmis, tiek su psichologinėmis problemomis.
Jei finansines problemas galima išspręsti gana greitai – susiradus geresnį darbą ar tiesiog pasiskolinus pinigų iš giminių, draugų, banko, tai psichologinės žmonių problemos yra sprendžiamos daug ilgiau ir sudėtingiau… O ir sprendimo būdus ne visi randa, tad psichologinės problemos tampa tarsi sunki našta, kuri be galo slegia žmogaus pečius… Tad apie psichologines problemas, su kuriomis susiduria emigrantai, šiandien kalbame su Londone dirbančia psichologe – psichoterapeute Jolanta Bogužiene.
Pastaruoju metu visuomenėje bei socialiniuose tinkluose yra pastebima gana daug pykčio. Kaip išmokti bendrauti be pykčio?
Reikia ir net privaloma išmokti bendrauti be pykčio. JAV psichologas Maršalas B. Rozenbergas yra nemažai apie tai kalbėjęs, aprašęs bendravimo be pykčio metodiką, teigdamas, jog už kiekvieno mūsų veiksmo slypi poreikiai, kuriuos siekiame patenkinti. Jei tie poreikiai nepatenkinami, neišpildomi mūsų norai, tuomet atsiranda pyktis.
Jei pykstate, tokiu atveju reik pasakyti, kad aš noriu pabūti vienas. Pabūsite vieni, blogos emocijos praeis, o ir pykčio galbūt nebeliks. Svarbiausia savo negatyvo ir emocijų su kuriomis nesusitvarkote neišlieti ant kito žmogaus.
Su kokiomis psichologinėmis problemomis dažniausiai susiduria emigrantai?
Dažniausios psichologinės problemos su kuriomis susiduria emigrantai tai – įvairios priklausomybės: žolės, alkoholio, santykių…. Visos tokios priklausomybės labai trukdo žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą, tad su jomis yra būtina kovoti, jas gydyti.
Savo darbe taikote gydymą kognityvine terapija. Ar galite apie tai papasakoti plačiau: kam gali būti taikoma tokia terapija ir kokia tokios terapijos nauda žmogui?
Kartais mes susikuriame problemas net ir ten, kur jų visai nėra. Kognityvinės terapijos tikslas yra pašalinti iš žmogaus gyvenimo nerimą, depresiją arba pyktį, kurie atsiranda dėl to, jog yra susiformavę tam tikri mąstymo stereotipai, kurie gerokai iškreipia realų gyvenimo vaizdą.
Kognityvinės elgesio terapijos metu terapeutas ir pacientas dirba kartu. Terapijos tikslas yra išmokyti pacientą rasti tinkamesnius, geresnius problemų sprendimo būdus nei buvo naudojami iki tol. Būtent dėl to, pacientas dažnai turi atlikti „namų darbus” tarp terapijos seansų, kad išbandytų naujus problemų sprendimo būdus. Gydymas vidutiniškai trunka 3-6 mėn., susitinkant kartą per savaitę, tačiau pavieniais atvejais gydymas gali trukti tiek trumpiau, tiek ilgiau nei numatyta.
Tikriausiai sutiksite su teiginiu, jog nemaža dalis atvykusių emigrantų svečioje šalyje jaučiasi pažeidžiami. Kaip manote, ar pažeidžiamumas yra silpnybė, kurios jokiais būdais negalima parodyti aplinkiniams, ar priešingai – tai yra tokia pat emocija kaip, pavyzdžiui, nerimas, ji yra laikina ir ją tiesiog reikia išgyventi?
Pažeidžiamumas dažniausiai yra atėjęs iš vaikystės. Kai susiduriame su kažkokia abejone, pavyzdžiui, mane sukritikavo, man kažką negero pasakė, jei tėvai tuo metu nepalaikė, – tuomet tapai pažeidžiamas. Ir taip tas pažeidžiamumas lieka mumyse, bėgant metams jis niekur nedingsta.
Brene Brauwn yra sakiusi: „Leidimas sau būti pažeidžiamu nėra silpnybė. Atvirkščiai, – tai prasmingų žmogaus išgyvenimų šerdis. Be jo negali būti nuoširdžios meilės, artimų santykių, tikrų pergalių jūsų gyvenime. Pažeidžiamumas yra svarbus asmenybės augimui, todėl būtina išdrįsti gyventi tikrą, pilnavertį gyvenimą be kaukių ir apsimestinės stiprybės.“
Taigi, svarbiausia yra išmokti leisti sau būti pažeidžiamam. Tai – ne silpnybė, tai – prasmingo žmogaus išgyvenimo esmė ir be to net negali būti tikrų pergalių, nuoširdžių santykių, įkvepiančių akimirkų…
Kaip manote, ar savigarba turi savo kainą? Jei taip, tai kokia ji? Juk labai dažnai atvykus į Londoną tenka tarsi perlipti per save ir imtis ne visai malonių darbų, o kai kada – net gėdingų…
Jeigu žmogus galvos, kad viskas jį žeidžia, tai taip ir bus. Savigarbą turintis žmogus priima save tokį, koks jis yra – su visais trūkumais ir privalumais.
Yra sakoma: „Norėdamas būti generolu, turi pabūti ir eiliniu kareiviu“, – tad kartais reikia mokėti perlipti per save. Viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio.
Pastaruoju metu Anglijoje žmonės itin dažnai kalba apie įvairius panikos sutrikimus. Kaip būtų galima padėti tokiems žmonėms?
Tai šio laikmečio problema. Kai žmogus nebūna savimi, pavyzdžiui, mąstau vienaip, o elgiuosi jau visai kitaip, tuomet gali kilti daug psichologinių problemų į kurias sureaguoja ir kūnas. Pavyzdžiui, noriu pasakyti vyrui, kad noriu su juo skirtis. Laukiu tinkamo momento, delsiu, tačiau kūnas į visus tokius laukimus reaguoja: atsiranda labai intensyvus nerimas, kuris stiprėja, kol virsta stipria baime. Be to, panikos priepuolio metu apima stiprus fizinis distresas – stiprėjantis širdies plakimas, greitėjantis kvėpavimas, prakaitavimas, jausmas, kad tuoj ištiks širdies smūgis ar mirtis. Greta to lydi psichologinis diskomfortas – jausmas, kad netenkama proto arba prarandama kontrolė.
Kartą visa tai patyręs žmogus ima vengti situacijų, kuriose gali įvykti naujas panikos priepuolis. Būtent vengimo elgesys, o ne pačios atakos ir sukelia daugiausia diskomforto.
Žmonės dažnai sako, kad jie jaučia, jog gyvenimas bėga labai greitai, o jie tarsi žiurkėnai nuolat sukasi tame pačiame rate ir kažką svarbaus praleidžia. Užvaldžiusi rutina – darbas – namai – darbas, neleidžia žmonėms mėgautis gyvenimu. Kaip manote, ką galima padaryti tokiu atveju?
Pacituosiu vieną mintį: „Niekada nebūk toks užsiėmęs užsidirbti pragyvenimui, kad pamirštum patį gyvenimą“. Gyvenimas yra tik vienas, tad be tikslo uždirbti pinigų, dar reikia mokėti pamatyti ir gyvenimo akimirkos žavesį: pamatyti tuos, kurie yra šalia tavęs – vaikus, sutuoktinį, vertinti ir branginti laiką, kuris yra praleistas drauge su jais…
Yra net sakoma: „Kai baigsi vidurinę, įstosi į universitetą, kai pabaigsi universitetą, tada rasi darbą….“, – atrodo, viskas mūsų gyvenime yra tarsi sudėliota tam tikra tvarka, bet tarp tų visų dalykų, dar reikia nepamiršti ir pačio gyvenimo.
Kokios psichologinės literatūros patariate paskaityti tiems, kurie nori sustiprinti savo asmenybę, jaustis labiau pasitikintys savimi ir savo jėgomis?
Pradėkite nuo biblioterapijos. Verta paskaityti garsaus psichologo Oleg Gadeckij parašytų knygų, taip pat Louise L. Hay knygų, pavyzdžiui, „Pamilk save ir būk laimingas“. Tai moteris, kuriai teko išties labai daug patirti, tad ji iš asmeninės patirties moko, jog įmanoma pakeisti savo gyvenimą ta linkme, kuria nori.
Pagarbiai,
Jolanta Boguziene – Vilties Oaze Ikureja.