Ne, šį kartą kalba bus ne apie alkoholizmą ar narkomaniją. Lošimas – dar viena priklausomybės liga, nors su tuo nesusidūrusiam žmogui ir sunku įsivaizduoti. Deja, šiandien apie patologinį lošimą kalbama dar mažai. Priežastis labai paprasta – žmonės, kurie nesusidūrė su tokiomis problemomis, ne tik jų nesupranta – jiems jos iš viso tarsi neegzistuoja.
Paties lošėjo gatvėje niekaip neatpažinsi: nuo jo nedvelkia alkoholiu, jis nepardavinėja narkotikų tamsiuose užkampiuose. Praeina labai daug laiko, kol artimiausi šeimos nariai pastebi jo elgesio pasikeitimus. Lošimo pasekmes iki tam tikro laiko galima nuslėpti. Tik tada, kai žmogus pradeda imti paskolas, užstato automobilį ar namus, jau nieko nebenuslėpsi. Nei nuo kitų, nei nuo savęs. Tada sergančiojo šia priklausomybės liga šeimą užgriūva problema, apie kurią jie net keisčiausiame sapnenebūtų susapnavę. Visiškai netikėta, bet tikra.
Pats prasilošimo procesas vyksta sistemingai: iš pradžių skolina kaimynai, paskui imamos paskolos iš banko, įkeičiamas nekilnojamasis turtas, gali būti planuojami netgi nusikaltimai. Tokioje padėtyje atsidūrusio lošėjo jau nebevargina mintys apie tai, ar jis sugebės atiduoti skolą. Protą užvaldo mintys apie naują statymą ir tuo metu užplūstantį azartą.
Pagrindinis šio sutrikimo bruožas – tai tęstinis arba periodiškas elgesio kontrolės praradimas, kai žmogus nebegali atsispirti potraukiui lošti. Ši priklausomybė yra glaudžiai susijusi su priklausomybe nuo alkoholio ir narkotikų. Ji gali išsivystyti lošiant žaidimų automatų salonuose, ruletę ar kortomis kazino, sporto totalizatorių, internetinius ar SMS žaidimus, žaidžiant iš pinigų biliardą ar boulingą. Nevaldomas potraukis lošti gali pasireikšti jau pirmaisiais lošimo mėnesiais. Priklausomybės pradžia – kai imama elgtis tam tikru būdu, siekiant gerai jaustis, patirti malonumą ar paprasčiausiai palengvinti sau gyvenimą.
Priklausomybės ryšių formavimasis labai priklauso nuo to, kokie asmens socialiniai ryšiai. Jei jis neturi paramos, pagalbos, supratimo šeimoje, bendraudamas su draugais, aplinkiniais, jei šis bendravimas ir santykiai nesuteikia jam malonumo, yra didelė tikimybė, kad vystysis patologiniai priklausomybės santykiai su įvykiais ar objektais. Natūralių santykių pagrindas – emociniai ryšiai, o pripratimas remiasi emocine izoliacija.
Socialinių ir ekonominių vartojimo priežasčių yra gana daug. Įvairūs autoriai veiksnius, turinčius įtakos priklausomybei nuo azartinių žaidimų išsivystyti, siūlo išskirti į tris grupes:
1. Individo įtaka asmenybei – charakteris, savigarba, mąstymas, jausmai, bendravimo įgūdžiai, gebėjimas spręsti problemas, požiūris, genetika.
2. Socialinė įtaka asmenybei – tėvų nuostata nežaisti azartinių žaidimų, tėvų pasirengimas azartinių žaidimų prevencijai, visuomenės normos, požiūris į azartinius žaidimus, politika mokykloje, vietos įstatymų vykdymas.
3. Aplinkos įtaka asmenybei – azartinių žaidimų kainos, azartinių žaidimų kontrolės įstatymai bei jų įgyvendinimas, visuomenės tradicijos, azartinius žaidimus reklamuojanti muzika ir dainos, amžiaus cenzo laikymasis leidžiant naudotis lošimo aparatais, azartinių žaidimų žalos tema žiniasklaidoje, nedarbas, reklama.
Skiriamos kelios patologinio lošimo stadijos:
Pirmoji – nuotykio (džiaugsmas išlošus, pasitikėjimo savimi didėjimas). Antroji – desperacijos (daugiau pralošiama nei išlošiama, tačiau viltis dar didelė, kartu didėja rizika, baimė bei kaltė). Trečioji stadija – nusivylimas (ji gali baigtis asmeninių santykių griūtimi, savižudybe).
Žinoma, negalima nepaminėti ir rizikos veiksnių, kurie didina tikimybę šiai priklausomybei išsivystyti. Tai:
- Galvojimas apie lošimą (pvz.: prisiminimai apie ankstesnius lošimus, naujų lošimų planavimas, galvojimas apie tai, kur gauti pinigų lošti).
- Siekimas patirti malonumą, lošiant vis iš didesnės sumos.
- Bandymas lošti arba visai liautis, susierzinimas, didelis nerimas. Lošiama norint užmiršti problemas arba pakelti prastą nuotaiką (pvz., bėgama nuo bejėgiškumo, kaltės, nerimo jausmų, depresijos). Pralošus pinigus, kitą dieną grįžtama atsilošti.
- Melavimas šeimos nariams, kitiems, kad nebūtų aišku, kiek iš tikrųjų įsitraukta į lošimą.
- Neteisėti veiksmai (klastojimas, sukčiavimas, vagystė ar pan.), siekiant gauti pinigų lošimui.
- Bandymas pakelti pasitikėjimą savimi.
- Fizinio ar emocinio skausmo slopinimas. Neseniai pergyventa netektis arba gyvenimo permainos, pavyzdžiui, sunkumai asmeniniame gyvenime, skyrybos, sutuoktinio mirtis, darbo netekimas.
- Piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais.
- Galvojimas, kad turi savo žaidimo sistemą ar būdą, kuris padidina išlošimo galimybę.
Kuo daugiau rizikos veiksnių, tuo didesnė tikimybė, kad gali išsivystyti priklausomybė nuo azartinių žaidimų. Patologinis lošimas pastebimas visose socialinėse grupėse, dažniausiai fiksuojamas tarp 21–55 metų amžiaus vyrų.
Polinkį į priklausomybę labiausiai nulemia psichologinės ir socialinės problemos. Visiems patologiniams lošėjams būdinga tai, kad net jei pralošia daug pinigų, jie vėl lošia įsitikinę, kad šįkart tikrai pasiseks. Jei kartais pasiseka – džiaugiasi, tačiau nemato, kad prieš tai paklojo žymiai daugiau nei išlošė, ir galų gale vėl viską pralošia. Tačiau nepaisant nesėkmių ir vėl bando „laimę“. Taip ir sukasi užburtas ratas.
Kenčiantis nuo lošimų priklausomybės žmogus praeina per tam tikras stadijas, kol sau pripažįsta savo problemą. Jis gali daug kartų priimti sprendimą mesti lošęs ir vėl apsigalvoti.
Psichologinio suvokimo stadijos:
Pirma stadija – lošėjas nenori keistis. Pradžioje lošėjas nemato problemos, ir jo negalima įtikinti kreiptis į specialistus konsultuotis ir gydytis. Jis arba neigia, arba pateisina priklausomybę azartiniams žaidimams. Lošėjas gali kaltinti kitus, sakydamas, kad jis tai daro dėl pinigų trūkumo.
Antra stadija – lošėjas nėra įsitikinęs, ar jam reikalingas pasikeitimas. Jis pradeda pastebėti, kad azartiniai žaidimai turi savo trūkumų, bet dar nepasiduoda. Kol ji ar jis priims sprendimą, turi praeiti tam tikras laiko tarpas. Galbūt lošėjas pradės atvirai kalbėti apie esamas problemas, norės priimti Jūsų pagalbą. Tada jis gali būti pasiruošęs spręsti problemą po rimtos krizės, kuri gali ištikti, kai pralošiama stambi pinigų suma, po bandymo žudytis arba atleidimo iš darbo dėl priklausomybės nuo lošimo.
Trečia stadija – lošėjas ruošiasi pasikeitimui dėl savo priklausomybės. Jis daro mažus žingsnelius pasikeitimo link, atvirai diskutuoja apie negatyvias lošimo puses, tuo laikotarpiu nelošia. Tuomet šeimos nariai turi skatinti lošėją vykti pas specialistus konsultacijoms. Lošėjo pinigais turi pasirūpinti tas žmogus šeimoje, kuriuo lošėjas pasitiki, jam turi būti apribotas priėjimas prie pinigų, nes tik tai pašalins pagrindinį rizikos veiksnį, inicijuojantį azartinį žaidimą. Kartu labai svarbu pasiūlyti jam užsiimti kita veikla.
Ketvirta stadija – lošėjas veikia. Jis sumažino lošimo apimtis arba visai jo atsisakė. Būtinai palaikykite jo apsisprendimą. Keitimosi laikotarpiu galimi atkryčiai. Dažnai lošėjai susitvarko su šiuo atkryčiu, jis netgi tampa tarsi mokymu per patyrimą.
Penkta stadija – lošėjas kontroliuoja situaciją. Jis daugiau kaip pusę metų nežaidžia azartinių žaidimų, dirba, kad įtvirtintų savo pasiekimus. Kaip jau buvo rašyta, ir tuo metu gali būti atkryčio momentų. Jie dažnai būna patys baisiausi, ne tik lošėjui, bet ir jo šeimai. Tačiau kantrybė, palaikymas ir supratimas, kad lošėjas stengiasi keistis, dažniausiai duoda teigiamų rezultatų jam ir Jums.
Pirmas žingsnis į gydymą – žmogus pats turi pripažinti savo priklausomybę ir turėti motyvacijos ieškoti pagalbos. Sprendžiant priklausomybių problemas labai svarbu, kad asmuo pats pripažintų, jog jis turi tokią problemą. Prieš atsisakydamas lošti žmogus turi būti sąmoningai nusprendęs keisti savo mąstymą ir elgesį.
Terapijos forma parenkama pagal priklausomybės intensyvumą. Priklausomybės nuo azartinių lošimų gydymas yra labai panašus į kitų priklausomybės formų gydymą. Esminis dalykas gydant priklausomybę nuo azartinių lošimų yra pagalba pacientui įveikiant iracionalias mintis. Patologiniai lošėjai įsitikinę, kad jie gali kontroliuoti save ir savo potraukį, dažniausiai jie visai nekritiški savo potraukiui. Todėl labai svarbu atkurti normalų mąstymo būdą, kad lošėjas pradėtų savo situaciją vertinti realiai.
Taikant individualią ir grupinę psichoterapiją mokomasi naujų elgesio būdų, ugdomi įgūdžiai atsispirti potraukiui lošti, padedama pamatyti ir koreguoti klaidingą mąstymą ir išsklaidyti iliuziją, jog žmogus pats gali visiškai save kontroliuoti. Kartu mokomasi relaksacijos technikų, kurios mažina stresą. Kai diagnozuojama depresija, taikomas ir medikamentinis gydymas. Esant poreikiui, sveikimo procese dalyvauja ir lošėjo šeimos nariai.
O dabar, jei norite pasitikrinti, ar esate priklausomi nuo lošimo, atsakykite į šiuos klausimus.
1. Ar aukoji darbo (paskaitų) laiką lošimams?
2. Ar lošimas pavertė tavo gyvenimą namuose nelaimingu?
3. Ar lošimas daro poveikį tavo reputacijai?
4. Ar po lošimo jauti sąžinės graužatį?
5. Ar visada loši tam, kad apmokėtum savo sąskaitas bei išspręstum finansines problemas?
6. Ar prasilošęs jauti, kad reikia grįžti ir atsilošti prarastus pinigus?
7. Ar išlošęs pajunti stiprų troškimą grįžti ir išlošti dar daugiau?
8. Ar dažniausiai loši iki paskutinio cento kišenėje?
9. Ar esi skolinęsis pinigų lošimui?
10. Ar esi kada pardavęs daiktus, kad gautum pinigų lošti?
11. Ar lošimas daro tave nerūpestingą – nesirūpini savimi bei savo šeima?
12. Ar kada nors esi lošęs ilgiau negu planavai?
13. Ar lošei tam, kad užmirštum savo problemas bei rūpesčius?
14. Ar kada nors padarei ar planavai padaryti ką nors nelegalaus ir baustino pagal įstatymus, kad gautum
pinigų lošimui?
15. Ar dėl lošimo pablogėjo tavo miegas?
16. Ar nusivylimai ir nesėkmės pastūmėja tave lošti?
17. Ar sėkmingas lošimas sukelia norą tai atšvęsti?
18. Ar kada nors pagalvoji, kad žlungi kaip asmenybė, ir to priežastis yra nevaldomas lošimas?
Septyni ir daugiau teigiamų atsakymų rodo, kad galite būti priklausomas nuo azartinių lošimų.
Pagarbiai,
Jolanta Boguziene – Vilties Oaze Ikureja.