Kai kurie vaikai gerai žino savo šeimos problemas – jie ilgą laiką girdi besiginčijančius tėvus, mato juos smurtaujančius. Šiems vaikams žinia apie skyrybas prilygsta ilgalaikės ligos poveikiui. Kai kuriems tėvams atrodo, kad bus geriau, jeigu vaikai negirdės jų barnių ir nematys konfliktų namuose, tad stengiasi savo nesutarimus slopinti, o santykius aiškinasi tyliai arba kai namuose nebūna atžalų. Tačiau ar tai tikrai geras spendimas?
Nebūtinai jis teisingas ir teigiamai atsiliepia vaikams. Mat jeigu skyrybos neišvengiamos, jie anksčiau ar vėliau turės susidurti su realybe, o tokie vaikai, augę šiltnamio sąlygomis, tėvų išsiskyrimo faktą išgyvena lygiai taip pat, kaip artimo žmogaus staigią mirtį. Jiems tai baisus sukrėtimas ir netekties išgyvenimas. Konsultuojant tokius vaikus tenka išgirsti jų labai aiškių ir vaizdingų pasakojimų, kaip reagavo sužinoję apie tėvų skyrybas ir kaip išliejo emocijas.
Tėvams labai svarbu suvokti, kad jiems skiriantis iš pamatų sugriaunamas vaiko pasitikėjimas tuo, ką jis laikė amžina ir nepajudinama. Vaikams šeimos iširimas – tai didelis nusivylimas, saugumo ir pastovumo jausmo praradimas. Jie mano, kad su tėvų skyrybomis baigsis ir vaikystė, kad jie neturės savo namų. Net ir taikų tėvų sprendimą, kur vaikai gyvens po skyrybų ir kaip juos prižiūrės tėtis ir mama, kiekvienas vaikas priima kaip draskymąsi. Ir tai jam toli gražu neatrodo geras sumanymas.
Aptarkime kiekvieną vaiko skyrybų metu išgyvenamus praradimus. Pirmiausia, tai vilties praradimas, kad šeima visuomet bus kartu. Juk mama ir tėtis dažnai ramindavo sūnų ar dukrą, kad jam nėra ko bijoti, nes jie visuomet bus kartu ir yra saugūs. Tuomet tai vaikui atrodo pati didžiausia išdavystė.
Vaikai nuo mažens mokomi mylėti, būti dėmesingi kitiems, spręsti nesutarimus ir sutarti su aplinkiniais. Pabandykime suvokti ir suprasti, ką galvoja vaikas, kai taiga supranta, kad tėvai nesugeba laikytis vienas kitam duotos priesaikos ir nesilaiko taisyklių, pagal kurias auklėja vaiką.
Klausimai greitesni už atsakymus
Gyvenamosios vietos praradimas ar jos padalijimas į dvejus namus – sunkus ir sunkiai įveikiamas etapas. Jis gali būti ypač žalingas paaugliui, ir ne vien dėl paties fakto, kad dabar reikės gyventi per dvejus namus, o veikiau dėl visų į vieną krūvą sukritusių aplinkybių: tai ir kraustymasis, kuris pats savaime yra sunkus procesas ir įprastą aplinką pakeis nauja, kur reiks atrasti savo vietą, ir sugriauta nusistovėjusi kasdienybės rutina. Toks didelis emocinis krūvis vaikui sunkiai pakeliamas.
Skyrybos įneša daug chaoso, nes vaikas atsakymus gauna palaipsniui, o klausimų jam iš karto kyla milijonai. Ir vienas svarbiausių: su kuo ir kaip jis gyvens toliau. Dažnai tėvai į šį klausimą bando atsakyti pirmiausia ir ramina savo atžalą, kad niekas kardinaliai jo gyvenime nepasikeis. Tačiau klausimai gimsta greičiau nei pasigirsta atsakymai.
Blogos tėvų pamokos
Turbūt didžiausia bėda ta, kad visi šeimos nariai tokiomis sunkiomis dienomis stengiasi sutramdyti liūdesį, nuslopinti skausmingus ir neigiamus jausmus. Ypač tėvai. Ir tai gana keista, nes juk niekam neateina į galvą tramdyti laimės ir gražių jausmų… Vaikai labai greitai išmoksta šią blogą pamoką ir patys bando tvarkytis su jausmais taip, kaip moka.
Vaikų reakcijos pagal amžių
Kiekvieno vaiko išorė reakcija į tėvų skyrybas yra skirtinga, priklausomai nuo jo amžiaus, charakterio ypatumų, emocinės patirties. Trejų ir penkerių metų vaikai iki galo nesupranta, ką reiškia skyrybos ir išsiskyrimas. Jie tik suvokia, kad vienas iš tėvų nėra tiek aktyvus jų gyvenime, kiek buvo anksčiau. Būdami egocentriški ir vertindami pasaulį per savo perspektyvą, jie mano, kad tėtis nebegyvena kartu, nes jis – vaikas – kažką darė ne taip. Šio amžiaus vaikui dar sunku suprasti, kad ne visi įvykiai, kurių dalis jis yra, yra priklausomi nuo jo. Jie taip pat gali demonstruoti perdėtą polinkį į tvarką ir švarą, bandydami atkurti tvarką jam chaotiškoje ir nenuspėjamoje situacijoje. Vaikas taip pat gali tapti labai paklusnus ir stengtis elgtis labai gerai tikėdamas, jog tai padės sujungti šeimą.
Šešerių ir vienuolikos metų vaikai jau supranta, kas yra skyrybos. Per skyrybas ir po jų išgyvena netektį – gedi dėl šeimos, prie kurios buvo įpratę, netekimo. Jie jau pradeda suprasti, kad tėvai kartu nebegyvens ir nebemylės vienas kito kaip anksčiau, tačiau mintyse ir fantazijose dažnai atkuria iki skyrybų buvusį šeimos gyvenimą ir, nepaisant nieko, vis dar tikisi, kad tėvai ateityje bus kartu.
Jie gali jaustis atstumti tėvo ar mamos, kurie išėjo iš namų, ir atrodyti labai priešiški. Vaikai nerimauja dėl ateities ir savo saugumo. Pavyzdžiui, jie gali nerimauti, kad vieną dieną niekas nepaims jų iš mokyklos. Tėvams skiriantis ir po skyrybų šio amžiaus vaikams gali būti būdingas manipuliatyvus elgesys arba perdėta atsakomybė. Manipuliatyvus elgesys dažnai atsiranda tada, kai tėvai bando kovoti už vaiko lojalumą papirkdami jį dovanomis arba tam tikromis privilegijomis. Vaikui taip pat gali tekti atlikti tėvų guodėjo, patarėjo ar pavaduojančio buvusį partnerį (pvz., vaikui gali tekti guosti dėl skyrybų su tėčiu gedinčią mamą) vaidmenį, todėl jis gali atrodyti labiau subrendęs nei jo bendraamžiai.
Kai kuriems vaikams būna gėda dėl tėvų skyrybų, jie nenori apie tai kalbėti su savo draugais, dažnai slepia, kad tėvai nusprendė skirtis. Jie jaučiasi labai vieniši ir nieko neverti bei niekam šiame gyvenime nereikalingi.
Antrasis stresas – antrosios vedybos
Po skyrybų praėjus trejiems ar penkeriems metams vaikus dažnai ištinka antras stresas – antrosios tėvo ar motinos vedybos. Vaikas „gauna“ patėvį ar pamotę, tad jo gyvenimas šeimoje įgyja dar savitesnių bruožų ir tokiu būdu dar labiau ims skirtis nuo gyvenimo tradicinėje šeimoje.
Kanadoje atlikti tyrimai rodo, jog, kol vaikas pripranta prie patėvio ar pamotės, praeina pusantrų ar net dveji metai. Jei vaikai vyresni, šis integravimosi procesas gali užsitęsti penkerius ar net šešerius metus. Tik pasibaigus integravimosi procesui galime tikėtis, jog vaikas ims pasitikėti patėviu ar pamote. Vaiko santykiai su tėvais ir jo saugumo jausmas labai priklauso nuo sutuoktinių tarpusavio ryšių.
Privalomos žinios tėvams
Ką turėtų žinoti tėvai? Pirmiausia, negąsdinti, kad, jeigu blogai elgsis, privalės gyventi pas tėtį ar mamą. Dažnai tėvai net įpareigoja vaiką sekti vieno ar kito sutuoktinio asmeninį gyvenimą per skyrybas ar po jų.
Kai nenorime kalbėtis su vaiku apie tai, kas vyksta namuose, kokius jausmus patiria vaikas, mes skaudiname ir taip daug išgyvenusias jų širdeles ir taip tik pailginame šį sunkų laikotarpį.
Tokiame netobulame pasaulyje, kur skyrybos yra realybė, jūs, tėvai, privalote užbaigti savo pačių emocinį ryšį su skyrybomis, kad galėtumėte padėti savo vaikams.
Kaip galime padėti vaikui jaustis saugesniam skyrybų metu ir po jų? Apie skyrybas reikia kalbėti su vaiku, o ne slėpti ir vaidinti, kad viskas yra gerai. Tai leistų vaikui geriau susivokti situacijoje ir galbūt pabandyti suprasti, kas vyksta namuose ir tarp tėvų. Pasikalbėkite apie tai su vaikais. Paaiškinkite priežastis, kodėl skiriatės. Būtina paaiškinti, jog vaikas nekaltas, kad tėtis ar mama išeina ir nuo šiol gyvens atskirai. Svarbiausia yra pasakyti, kad gal mama ir tėtis nebus kartu, nebegyvens kartu šeimoje, bet abu vaikui visada liks tėvai ir jie juo visada rūpinsis.
Turite padėti vaikui išgyventi sunkius ir prieštaringus jausmus, leisti išreikšti savo pyktį, neviltį ir skausmą saugiai ir be baimės būti nubaustam. Vaikas visada pasijus saugiau, kai žinos, kad visada galės pasimatyti su abiem tėvais.
Tėvų skyrybos – kliūtis santykiams suaugus
Per ilgametę psichologo-psichoterapeuto praktiką teko sutikti ne vieną suaugusį žmogų, kuris su širdgėla pasakoja apie vaikystėje išgyventas skyrybas ir problemas kuriant tarpusavio santykius savo šeimoje bei kenčiant dėl nepatvarių tarpusavio santykių vos susipažinus su nauju partneriu ar partnere. Tęsiasi jų pyktis gimdytojams, ypač tėvams (vyrams), kurie juos paliko. Dukroms sunku atitrūkti nuo motinos ir gyventi savo gyvenimą. sūnums sunkiau palaikyti glaudžius ryšius su savo vaikais, ypač sūnumis.
Jei neišugdysite vaikams aiškaus ir tvirto požiūrio į jausmus, susijusius su gyvenime patirtomis netektimis, šią spragą užpildys kiti, įteigdami jiems netikslių ir klaidingų dalykų.
Ištikus netekčiai, privalote atvirai rodyti savo jausmus, juos reikšti. Tylėjimas ar realybės, susijusios su netektimi, vengimas sukuria dar daugiau problemų, o ne padeda jas spręsti. Pirmiausia pabandykite tai padaryti patys, pasakykite tiesą apie savo jausmus. Tiesa niekada neskaudina vaikų. Galite juos sužeisti meluodami, nes galimas tokio elgesio rezultatas – prarastas pasitikėjimas.
Aciu jog skaitote!
Pagarbiai,
Jolanta Boguziene – Vilties Oaze Ikureja.