Kraudamasis lagaminus, retas susimąsto, kad gyvenimas kitoje šalyje nebūtinai bus rožėmis klotas, o už tai gali tekti sumokėti vienatve ir depresija, o gal net priklausomybe nuo alkoholio, lošimų ar narkotikų.
Emigracija dažnai įsivaizduojama kaip tam tikras būdas išsigelbėti nuo finansinių ar asmeninių problemų. Emigracija – kaip išsigelbėjimas ir pabėgimas nuo savęs. Išvažiuosiu ir viskas pasikeis: nebus blogos valdžios, blogų darbdavių, blogų tėvų, netikusių draugų ar antrosios pusės. Žmonės, neturėdami realių lūkesčių, sunkiai įsivaizduoja, kad kitoje šalyje taip pat gali nepasisekti. Vienas iš svarbių faktorių lemiantis emigracijos sėkmę tai – motyvacija. Tie emigrantai, kurie išsako savo emigracijos pagrindines priežastis kaip profesinio augimo galimybes, vaikų ateitį, didesnę savirealizaciją, yra labiau aktyvesni ieškodami darbo naujoje šalyje, siekdami įsitvirtinti svečioje šalyje, greičiaus stengiasi išmokti svetimą kalbą. O tie, kurie patikėjo savo draugų ar giminaičių pasakojimais, o gal net sekė jų pavyzdžiu ir galvojo apie labai greitą praturtėjimą, buvo orientuoti į trumpalaikius uždavinius ir nebuvo pasiruošę aktyvesnei veiklai. Todėl susidūrę su naujos aplinkos problemomis, jie pasyviai sprendžia problemas arba jų vengia, prisidengdami priklausomybėmis. Juk sunku net sau pačiam prisipažinti, kad pinigai paprastai ant medžio neauga.
Emigranto adaptaciją naujoje šalyje labai įtakoja tai, kaip jis valdo svetimą kalbą, kiek jis žino apie šalies, į kurią emigravo, kultūrą, istoriją, įstatymus, gyvenimo sąlygas. Kalbos mokėjimas ne tik mažina bejėgiškumo, priklausomybės ir nesaugumo naujoje šalyje jausmą, bet ir padeda užsitarnauti vietinių gyventojų pasitikėjimą. Kalbą galima prilyginti „durims“ į naują kultūrą.
Vieni bėgame nuo savo tėvų, nes norime pajusti laisvę, nenorime būti nuo jų nepriklausomi. Tegu ir duoną sausą valgydami, bet skubame gyventi savarankiškai. Kiti bėgame nuo skyrybų ir galbūt tikimės išsaugoti esančius santykius ar juos sudėlioti iš naujo. Išsiskyrę žmonės skuba keisti gyvenimą kardinaliai ir tai padaryti bando emigracijoje, tarsi atversdami naują visai baltą gyvenimo lapą. Tačiau žmonės nesuvokia vieno dalyko – sutikę ir pradėję gyventi su kitu žmogumi, atsineša tą pačią problemą, kurios nesprendė su buvusiu partneriu/sutuoktiniu, galvodami, kad pabėgus viskas bus kitaip. Taip, pasikeičia aplinka, pasikeičia veidai aplink, kultūra ir pan., tačiau patys lieka tokie patys. O nuo savęs niekur nepabėgsi.
Visi esame individualūs ir skirtingi, todėl kiekvienas esame su savo poreikiais, tikslais, požiūriu į savo gyvenimą bei savirealizacija. Ir tai kiekvienas įsivaizduoja ir supranta savaip.
Vieniems čia puiku, nes kasdien gali valgyti karbonadą, o Lietuvoje jie galėdavo sau leisti taip pasilepinti tik per šventes. Ir ši galimybė išsakoma kaip savotiška laimė ir pasitenkinimas gyvenimu. Kitas džiaugiasi, kad pramoko kalbą ir gali gauti darbą anglų firmoje, nes jam tai savotiškas akstinas žengiant pasitikėjimo savimi ir naujų pasiekimų link.
Dar treti gali pasigirti, kad nusipirkę pakankamai pigaus alaus ar kito alkoholio, gali nuostabiai leisti kiekvieną savaitgalį. Tokiems asmenims pilnas stalas alkoholio asocijuojasi su didžiule laime ir pasitenkinimu. Tačiau nepagalvojama, kad toks būdas atsipalaiduoti kiekvieną savaitgalį, anksčiau ar vėliau tampa priklausomybe.
Gyvenime nė vienas neišvengia sunkumų, tik ne visi teisingai pasirinka išeitis iš susiklosčiusių situacijų. Turintis kompleksų ar bendravimo sunkumų žmogus nemoka elgtis sudėtingose situacijose. Ypač svetimoje šalyje patirti stiprūs sukrėtimai gali būti postūmis nueiti lengviausiu keliu – išlenkti taurelę ar išbandyti narkotikų, nueiti į lošimų saloną ir tokiu būdu atsiplaiduoti. Priklausomybės pradžioje tai suteikia saugumo pojūtį ir padeda užsimiršti, tačiau ilgainiui suformuoja naują įprotį – bėgti nuo problemos. Situacija gimdo jausmą, jausmas – mintį, o mintis – veiksmą. Situacijos pakeisti neįmanoma, todėl reikia išmokti valdyti savo mintis ir veiksmus. Todėl dažnai girdimos frazės: “Esu vienas, trūksta bendravimo, per daug pagundų žalingiems įpročiams“.
Nemaža dalis emigrantų užsienyje pasiekia gyvenimo dugną, gyvena prastomis sąlygomis, labai sunkiai ir be jokių perspektyvų dirba. Jie niekam nerūpi. Jie nenori pripažinti, kad jiems labai sunku. Todėl darbas žemesnėse nei turima kvalifikacija pareigose tampa amžinu laikinumu, o ilgainiui tai sukelia vidinį nepasitenkinimą savimi ir žemą savivertę. Juk mes norime, kad ir bėgdami nuo savęs ir iš paskos slenkančių problemų, parodyti visiems, kad nėra jokių problemų ir sekasi tiesiog puikiai.
Maža to, dėl visų ištikusių problemų dažnas tautietis paprastai nesikreipia į užsieniečius psichologus pagalbos. Tai padaryti išdrįsta tik tie, kurie gerai moka anglų kalbą. Prisipažinti, kad užsienyje nepavyko susirasti gerai apmokamo darbo, išseko santaupos ar netgi teko prašytis pašalpos pragyvenimui – gėda. O kalbėti apie tai tabu netgi su artimiausiais žmonėmis, kurie iš emigrantų tikisi tik gerų žinių ir neretai finansinės paramos.
Asmeninė atsakomybė ir kontrolė padeda įveikti stresą, gerina adaptaciją ir psichologinę savijautą. Įvykių interpretavimo stilius – irgi labai svarbus faktorius. Pesimistinis požiūris į pasaulį sukelia tiek fizines, tiek psichines ligas.
Kai vengiame to, kas mus skiria, mes „auginame“ būtent tai, ko norėtume išvengti. Ar girdėjote apie žmogaus ir lakuoto deimanto alegoriją? Ji pasakoja, kad visi mes esame deimantai, tobulos asmenybės, visi gražūs ir nuostabūs. Tačiau augant ir vystantis aplinka ant mūsų gražiojo deimanto užneša šiek tiek purvo (įvairūs kompleksai, baimės, nepasitikėjimas), kuris nevalomas kaupiasi. Suaugę, norėdami nuslėpti tą purvą, imame ir lakuojame jį. Tačiau nuostabiausia tai, jog tas purvas netikras, tai tik iliuzijos, sukurtos subjektyvios aplinkos. Kuo greičiau pradėsime krapštyti tą laką ir išdrįsime akis į akį susidurti su savo blogybėmis, tuo greičiau nusikasime iki tikrojo deimanto, kurio grožio ir spindesio negali pranokti joks lakas ar dažai. Yra du pagrindiniai būdai tam purvui pašalinti – sąmoningumas ir suvokimas. Pirmasis atsako į klausimą “kas vyksta?”, o antrasis – “kodėl tai vyksta?”
Pagarbiai,
Jolanta Boguziene – Vilties Oaze Ikureja.