Kas mums meilė ir kas mes be jos?

Mylėti – reiškia norėti kitam to, ką laikai gėrybe; be to, norėti ne savo labui, o to, kurį myli, ir stengtis pagal išgales suteikti jam tą gėrybę. – Aristotelis

Romos imperijos ar dar senesnių laikų vasario 14-oji buvo romantikų šventė. Istorikų nuomone, iš pradžių ją šventė pagonys. Per ją buvo garbinama vaisingumo dievas Faunas ir jau minėtoji moterų bei vedybinio gyvenimo globėja Junona.Vasario 14-oji su Valentinu buvo susieta pirmaisiais mūsų eros amžiais. Nuo tada ir atsirado graži tradicija išreikšti savo jausmus atviruku su širdelėmis ar amūrais. Šią dieną žmonės visame pasaulyje savo mylimiesiems siunčia ne tik romantiškus atvirukus, bet ir dovanėles. Ant atviruko siuntėjo vardo dažniausiai nebūna, nes jie skirti slaptai meilei.

Ar bandėte gyvenime atsakyti sau į klausimą – kas yra meilė? Sutikite, kad  klausimas jums bus nepaprastas, ir atsakyti į jį nebus taip  lengva, o ir atsakytume  visi skirtingai. Vieni apie meilę galvoja kaip apie romantiką, kiti ją susieja su poezija ir gražiomis eilėmis apie meilę. Kažkam tai religinis jausmas, kažkam – trumpas gyvenimo akimirksnis, vienkartinė aistra, kuri “retkarčiais nutinka”, o paskui praeina. O kažkas jos tiesiog laukia visą savo gyvenimą. O dar kitiems kančia, nes ją patyrę nebetiki, nei meile, nei jos buvimu šioje žemėje.O kokia ji ištikrųjų mums ta meilė?

Galbūt mes turime išmokti  skirti įsimylėjimą, susižavėjimą ir meilę. Meilei reikia asmenybės brandumo. Meilė remiasi ne poreikiu (kad manim žavėtųsi, mylėtų, rūpintųsi,  jausčiausi saugus(i) ir t.t., o noru mylėti pačiam, noru, kad mylimas žmogus realizuotų save, kad atsiskleistų pačios gražiausios jo savybės. Meilei reikia ir gilaus savęs pažinimo, pagarbos sau bei pasitikėjimo, nes tik tada galim mylėti ir kitą žmogų: pažinti jį, suprasti, gerbti, pasitikėti. Tam, kad gautume trokštamą meilę, mes žmonės griebiamės visko: gundome, pataikaujame, reikalaujame, grasiname, meluojame, kerštaujame, žeminamės, kontroliuojame, keliame isterijas, pavydą arba gailestį, net imamės įvairiausių užkeikimų. Žinoma, tokie veiksmai dažniausiai duoda priešingus rezultatus, nes kiekvienas žmogus  priešinasi manipuliacijoms ir stengiasi nuo jų atsiriboti. Tuomet reikalaujantis ir negavęs meilės kaltina piktą likimą ar blogus žmones, nesusimąstydamas, kad kančių šaltinis – klaidingas meilės suvokimas, vedantis į priklausomus santykius. Tarsi labai aiškus ir vienodas scenarijus iš pradžių labai gera kartu (pradinė euforija), bet blogai atskirai, o galiausiai – blogai ir kartu, ir atskirai. Priklausomuose santykiuose nėra lygybės ir laisvės, bet jame labai daug negatyvių emocijų ir susierzinimo “mylimojo” atžvilgiu. Pozityvios emocijos gali būti ryškios, bet trumpalaikės, net pačias laimingiausias akimirkas lydi vidinė įtampa ir abejonės. Nusivylimas meile, bijant pradėti naujus santykius dėl neigiamos priklausomų santykių patirties iškarto padaroma išvada, meilės nėra, čia tik kalbos apie ją ir fantazijos.

Kai meilės euforija praeina, mes pradedame pastebėti visus mūsų charakterių trūkumus ir nesutapimus. Skirtingi temperamentai, gyvenimo būdai ir kiti svarbūs momentai išnyra tarsi ledkalniai. Gaunasi taip, kad kartu su partneriu nesijaučiame komfortiškai, tačiau mes bijome patys sau tai pripažinti, nes pripratome prie egzistuojančių santykių. Apgaudinėdami save ir tapdami įpročio vergais Jūs atimate tiek iš savęs, tiek iš savo partnerio galimybę surasti išties tinkamą žmogų ir gyventi laimingą, pilnavertį gyvenimą.

Esminis skirtumas tarp meilės ir priklausomybės tame, kad meilė dovanoja energiją ir gyvenimo džiaugsmą, o priklausomybė – atima jėgas ir išsekina. Pagrindinis priklausomų santykių požymis – baimė (prarasti, būti paliktam, likti vienišam).

Tai nebrandus meilės suvokimas, kuris pasireiškia panašiai, kaip vaiko prisirišimas prie suaugusiojo. Toks priklausomas elgesys yra grįstas nepilnavertiškumo pojūčiu – tuomet žmogus meilę suvokia kaip vergijos formą: kai tikima, kad tik kitas žmogus suteiks laimę, apsaugos, pasirūpins. Todėl jaučiama stipri priklausomybė nuo to, kas šiuos lūkesčius gali išpildyti ir tuo pačiu ignoruojamos asmeninės galimybės.

Tokiuose santykiuose nėra artimumo ir pasitikėjimo, o emociniai protrūkiai, pvz., pavydas ar kontrolė traktuojami kaip meilės išraiška. Jeigu Jūsų santykiams būtini nuolatiniai išoriniai dirgikliai, o priešingu atveju Jūs mirštate iš nuobodulio, laikas susimastyti apie tai, ar Jūs nebandote kažkaip/kažkuo užpildyti tarp jūsų atsirandančią emocinę tuštumą. Nesutramdomas naujovių troškimas gali signalizuoti tai, kad Jūsų meilė baigėsi, santykiai išsisėmė. Meilėje kaip ir visose kitose mūsų gyvenimo srityse, veikia tas pats dėsnis: kokie esame mes, tokia realybę kuriame. Todėl jei pastebime, kad santykiai nesiklosto, o bendrauti sunku – pradėkime nuo savo savivertės, užduokime sau svarbius klausimus – ko tikimės ir kokią meilę galime duoti šalia esančiam? Daugeliui žmonių meilėje nesiseka: jų niekas nemyli, jie neturi gyvenime į ką atsiremti arba kur rasti tą atramą? Manau, kad problema čia ne ta,  kad nėra ką mylėti. Kai myliu, aš noriu, kad mylimam žmogui būtų geriau. Aš moku mylėti, aš aktyvus. Todėl mylėti gali tik brandūs žmonės. O nebrandūs, kuriems reikia atramos, jie iš esmės negali mylėti. Jeigu sako, kad jiems nėra į ką atsiremti. Ne mielieji, atsiremti gyvenime reikia į save patį, nes tai patikimiausia, o jei mums sunku būti stipriems į nieką neatsirėmus, sakykite kaip galime apdovanoti kitą žmogų meile, saugumu ir duoti kažką jam, jei patys esame silpni. Taigi, norėdami kurti meilę ir stiprinti savo santykius, pirmiausiai turime pradėti nuo savęs – pasitikėjimo savimi ugdymo. Tai gali būti nelengva, ypač jei daug metų į tai nekreipėme dėmesio. Tačiau nuoseklumu tikrai to pasieksime: pradėkime nuo dėmesingumo sau, pasidžiaukime savo pasiekimais, atraskime savo interesų, kurkime asmeninę erdvę. Tik išsaugodami savo individualumą, mylintys ir mylimi žmonės yra kūrybingi ir gali harmoningai papildyti vienas kitą, nes tik tokie žmonės turi kuo dalintis, nepavergdami ir nereikalaudami vieni iš kitų. Tai du kuria naują bendrą erdvę – bendradarbiaudami ir įkvėpdami vienas kitą. Mylinčiųjų geri santykiai – ne rezultatas, o nuolatinis procesas, kuris  palaikomas geranoriškumu, pasitikėjimu, bendrais tikslais, supratingumu, dėkingumo ir dėmesio ženklais, nuoširdumu ir dar daugybe kitų puikių pozityvių savybių. Santykius dviejų žmonių įmanoma išsaugoti, juos  tik nuolat vystant  ir kuriant.

Žmonėms  iki šiol taip ir nepavyko atrasti stebukligo universalaus „gyvenimo be problemų“ recepto. Pradedant  nuo vis tų pačių gyvenimo klausimų, kamuojančių žmoniją nuo jos pradžios, kas yra gyvenimas, meilė, laisvė, kančia, mirtis, kas esu aš ir kokia visa ko prasmė, ir baigti paprastomis kiekvieno patirtimi užgyventomis tiesomis apie tai, kad gyvenime be viso kito yra daug skausmo, vienatvės ir kančios, kad kartais skauda labai, kad, kaip bebūtų liūdna, laikas negydo, ir vaistai negydo, ir nepadeda nei protingi patarimai, nei pasiguodimas artimam, nei žolelių arbata, nei aromatinė vonia… Ir problemos, pasirodo, pačios savaime neišsisprendžia, situacijos ir žmonės nesikeičia, sėkmė ilgai neaplanko ir gyvenimas netampa lengvesnis, paprastesnis, geresnis. Sielos rūpesčiai, taip vadinamos psichologinės problemos, yra tokia pat natūrali žmogaus gyvenimo dalis kaip ir ligos. Deja, ne visada ir ne visos yra paprastos ir lengvai suprantamos ir juolab lengvai išsprendžiamos. Kai kuriems norimiems pokyčiams prireikia net kelerių metų. Taigi, psichologo klientas – ne ligonis, o psichiškai sveikas, bet jaučiantis nepasitenkinimą savimi, savo gyvenimu, susikaupusių problemų kamuojamas žmogus.

Kas yra psichologas ir psichoterapeutas ir kuo jis gali padėti? Psichologas yra specialistas, turintis  universitetinį baklauro ir psichologijos magistro kvalifikacinį laipsnį. Psichoterapeutas – tai gydytojas (dažniausiai psichiatras) arba psichologas, kuris atitinkamai po medicinos arba psichologijos studijų universitete dar papildomai baigė tam tikro gydymo metodo, būtent psichoterapijos, 3.5 – 4m. mokymosi programą. Psichoterapija tai – metodas, kuomet padedant specialistui pokalbio metu analizuojami tarpasmeniniai santykiai, aplinkos suvokimas, įprastinio elgesio modeliai, tuo siekiant ilgai išliekančių pokyčių kliento asmenybėje.

Kada reikia kreiptis pagalbos? Kai rūpesčiai trukdo gyventi: dirbti, mokytis, ilsėtis, bendrauti, atlikti kasdienius darbus. Kai esate nepatenkinti savo gyvenimu. Kai atsakymų į rūpimus klausimus nerandate knygose, kai nepadeda pasikalbėjimai su artimaisiais ir draugais, patarimai, kai nebežinote, ką ar kaip daryti, kai reikalingas požiūris iš šalies. Juk  neretai gyvenimas mus „apdovanoja“ krizėmis, netektimis, dilemomis, kviečia, kartais reikalauja spręsti painias užduotis, o kai kuriuos klausimus nešiojamės tiek, kiek save atsimename. Pasitikėkite kvalifikuota specialisto pagalba ir psichologas taps Jūsų pakeleivis, lydintis padedantis susivokti jums sudėtingoje jūsų gyvenimo kelio atkarpoje. Skambinkite, užduokite klausimus telefonu 07427606616 jei nedrįstate kalbėti telefonu rašykite man užduodami  Jums rūpimus klausimus el.pšt. [email protected]