Category: Visos

uploadrnephi

Psichologės konsultacija: Kai santuoka byra kaip smėlio pilis (I)

Sulaukiu nemažai skambučių ir klausimų, kaip bendrauti santuokoje? Ką daryti, kai viskas tapo kančia ir vienas kitą ėmėte niekinti? Konsultuojant poras tenka išgirsti daug įvairių dalykų, todėl, manau, pabandysiu išdėstyti pagrindines problemas, kylančias poroms prieš santuoką ir santuokoje, bei jas paaiškinti.

Kiekvienas tikime meile, svajojame apie ją. Norime sutikti žmogų, kuris mylėtų mus ir rūpintųsi mumis iki gyvenimo pabaigos. Esu įsitikinusi, kad dauguma žmonių turi meilės problemų – meilės sau ir kitiems. Kai tuokiamės, esame laimingi, pasitikintys savimi, pilni vilties ne todėl, kad esame paviršutiniški ar kad nesuvokiame būsimų sunkumų ir nežinome, jog susidursime su skirtingais asmenybių požiūriais, bet todėl, kad esame įsitikinę, jog mūsų meilės jėga viską nugalės.

Tačiau dažniausiai būna kitaip. Nors meilė akla, bet vedybos grąžina jai regėjimą. Šiandien gili vienatvė išskiria sutuoktinius, net tuos, kurie myli vienas kitą. Pradžioje, įsimylėjimo fazėje, ir po to, kol viskas sekasi puikiai, pora apsikeičia švelnumo, meilumo, aistros ir erotikos jausmais. Tačiau vos atsiradus sunkumams, kurie neišvengiami santuokoje, kaip ir gyvenime, jie pamiršta gražias ir laimingas akimirkas.

Tokiais atvejais kiekvienas iš partnerių galvoja tik apie save, mato tik savo teisumą ir kito kaltę. Santuokinė atmosfera tampa vis liūdnesnė ir slegianti, tvyro įtampa. Norėdami pašalinti įtampą jie susitaiko, bet tik paviršutiniškai, stropiai stengdamiesi neliesti, neanalizuoti priežasčių, kurios kelia nesantaiką.

Reikia turėti drąsos atvirai, nekasdieniškai pažvelgti į problemą, stengiantis įsiglinti, kartu surasti sprendimą. Kad ir kaip būtų gaila, bet dauguma porų nustumia problemą tolyn, bijodami pabloginti situaciją ar atskleisti nepatogią tiesą. Nenori matyti kito žmogaus tokio, koks jis yra. Dažniausiai labiau patinka jį ar ją idealizuoti, išlaikyti tokį jo vaizdinį, kuris nereikalauja mąstyti, kuris neveda į krizę, į svarstymus. Arba žmogus nenori matyti savęs paties tokio, koks yra iš tikrųjų.

Esu įsitikinusi, kad problemas reikia įvardyti, priimti ir išspręsti. Priešingu atveju, neišsiaiškinti nesklandumai anksčiau ar vėliau vėl iškils, ir laikui bėgant bus vis sunkiau juos nugalėti. Antra vertus, nustūmus ir paslėpus problemas, tik dar labiau drumsčiami santykiai. Tai iškreipia ryšius šeimoje ir paverčia gyvenimą kartu beprasmiu. Santykiai šeimoje neduodami, nedovanojami – jie kuriami. Kas mano, kad meilė tarp dviejų žmonių gali egzistuoti be individualaus sąmoningumo, be individualios atsakomybės, labai klysta.

Meilė negali virsti stebuklingu įvykiu. Tai asmeninis sugebėjimas, psichinis ir dvasinis dviejų žmonių darbas. Visa kita – fizinis patrauklumas, malonus buvimas kartu ir pan. – nors ir svarbūs, bet jei nėra vystomi, neįtraukti į augimo procesą, tuomet nepriklauso meilės plotmei. Esu tokios nuomonės – jei partneriai nebendradarbiauja, nesidalija, nesikalba, neauga kartu, jie negali vadintis sutuoktiniais.

Toliau reikėtų pakalbėti apie santuokoje būdingas dvi elgsenas. Moterys, ypač pastaruoju metu, jaučiasi nusivylę santuokoje esamais santykiais, nenori gerbti vyro, nes nemano, kad jis sugeba atsiliepti į jų jausmus ir emocijas. Konsultuodama moteris dažnai konstatuoju, kad jų lūkesčiai būna išdidinti, nerealūs ir labai skiriasi nuo partnerių lūkesčių.

Nereikia pamiršti, jog moteris labiau nei vyras laukia, kad partneris patenkintų kiekvieną santuokinį jos reikalavimą. Vyrai, priešingai, dažnai sako, kad santuoka patenkinti, o žmonai vis negerai. Vyrai šiandien linkę santuokoje užimti pasyvią poziciją, todėl moterys dažnai šį trūkumą užpildo ir užsikrauna bet kokią atsakomybę, kuri nepatogi vyrui.

Daugiau vyrų ir moterų pradeda savęs klausti, ar vedybiniai santykiai paremti kokiu nors poreikiu, ar tai gyvenimo pasirinkimo vaisius? Pirmiausiai turite kiekvienas sau išsikelti klausimus: Kodėl aš susituokiau? Kokią naudą gaunu iš santuokos? Kokie trūkumai patenkinami ar kompensuojami santuokiniais ryšiais?

Keletas pastabų, kurios padės geriau pasiruošti gyvenimui santuokoje

Manyti, kad kitas savo pozicija, elgesiu, mąstymu yra atsakingas už santuokinę laimę ir darną, yra neteisingas santuokinio gyvenimo suvokimas. Visi mes turime suvesti sąskaitas su savimi, turime būti atsakingi už save. Asmeninė atsakomybė santuokoje yra svarbi, todėl kartais patogu suversti ją tam žmogui, kuris mylimas, kuris su mumis dalijasi kasdieniu gyvenimu.

Taip ne tik nesumažiname savo nepasitikėjimo, bet ir padarome nelaimingą ir kitą žmogų. Pamažu tikrovė nutrina sutuoktinio idealųjį vaizdą mūsų akyse, ir staiga suvokiame, kad neįmanoma įgyvendinti to, apie ką svajojome. Mūsų lūkesčiai kasdien vis mažiau bepatenkinami, pamažu pažindami vienas kitą pastebime neatitikimus, trūkumus, netobulumus. Mūsų mylėtas asmuo tarsi tampa visai kitu žmogumi, atrodo, viskas griūva kaip smėlio pilis, ir aišku, dėl to kaltas partneris. Tai jis apvylė, tai jis nesubrendęs, nesuvokia įsipareigojimo rimtumo, santuokinių pareigų. Vargu ar objektyviai įvertiname savo elgesį, ar patikriname savo lūkesčius ir jų teisėtumą.

Turite nustoti kaltinti kitą, nes toks kaltinimas pasiekia vienintelį rezultatą: verčia jį jaustis vis labiau ir labiau kaltu ir netinkamu. Jei santuokoje kas nors nesiseka, linkstama vaizduoti auką. Nenorima eiti į kompromisus dėl savo poreikių, dėl asmeninio teisumo jausmo, dėl savo asmeninės suvokimo tiesos. Kiekvienas įsitikinęs, kad pirma visko yra jo jausmai, svarbiausia, kaip jis jaučiasi, o jei nutinka priešingai, save laiko nekalta auka. Bet supraskime: būtent auka ir sukuria budelio vaidmenį, todėl niekada nesistenkite tapti auka.

Niekada neapgaudinėkite savęs. Santuoka ir jausminiai santykiai yra ta vieta, kur daugiausiai apsigaunama, kur stengiamasi įgyvendinti visokius mitus, tikėjimus, svajones, neturinčias nieko bendro su tikrove.

Niekada neieškokite tobulumo, nes tobulumas neegzistuoja, tai utopija ir apgaulė. Geriausias būdas sužlugdyti santuoką – tai negyventi tikrovėje, atimti sau konkrečią galimybę augti kartu su kitu. Sutuoktinis negali norėti, kad kitas visada ir visur – darbe, namuose, lovoje, visuomenėje – būtų šaunus. Panašių reikalavimų kyla iš infantilios (vaikiškos, nesubrendusios, pasižyminčios vaiko amžiui būdingais bruožais), siekiančios viską valdyti asmenybės, kuri nenori matyti žmogiškos tikrovės. Tyla arba pretenzijos, kad kitas suprastų mus be žodžių, dar niekada neišsprendė santuokos problemų. Atvirkščiai, stenkitės kalbėti kuo daugiau – ir apie skausmus ir apie džiaugsmus.

Dažnai kalbama daug, bet mažai pasakoma. Daugelis diskusijų tarp sutuoktinių būna neobjektyvios, jei jos nesiekia nieko kito, kaip tik sutvirtinti asmenines pozicijas. Tad būtina kalbėti, bet tik nuoširdžiai ir labai sąmoningai, apie savo elgesį, apie savo poziciją, apie savo lūkesčius. Abipusį įsipareigojimą reikia aiškiai įvardyti, nes santuoka yra įsipareigojimas kitam asmeniui. Jei neegzistuoja tarpusavio įsipareigojimas, neegzistuoja ir tikra pora. Jei norima kalbėti apie įsipareigojimą kitam, pirmiausia reikia kalbėti apie įsipareigojimą sau. Kaip kito pažinimas priklauso nuo savęs pažinimo, lygiai taip pat negalima įsipareigoti kam nors kitam, neįsipareigojus sau. Ir negali mylėti kito, jei nemyli savęs.

Neužmirškime krikščioniško įsakymo „Mylėk kitus kaip save patį“. Visų pirma būtina pažinti save, būti savimi, mylėti save, kad gerai sektųsi santuokoje. Kas nesugeba įsipareigoti sau, sunkiai galės tai padaryti dėl kitų ar dėl kito. Yra daugybė porų, kurios apgaudinėja save, kurios įsivaizduoja moką mylėti, tačiau užtektų atlikti nuoširdžią ir kritišką savo gyvenimo peržiūrą, ir jie pastebėtų, jog sau nepatinka, savimi nepasitiki, savęs negerbia. Dažnai tenka sutikti sutuoktinių, kurie santuokoje bėga nuo asmeninės atsakomybės, kurie karštligiškai bando sukrauti kaltes kitam ar kitiems, kurie prisigalvoja alibi, pasiteisinimų ir patys tiki savo sumanytomis apgaulėmis, kad tik išvengtų visiškai nuoširdaus ir gilaus žvilgsnio į savo vidų.

Prieš save niekada nereikia apsimetinėti. Jei nėra tarpusavio įsipareigojimo, apie tai ir sukasi porų konfliktai, ginčai, arba, priešingai, tai tampa problema, apie kurią niekada neužsimenama, niekada nekalbama. Daugelis sutuoktinių tiesiog susinervina, kai kitas ima kalbėti apie tarpusavio įsipareigojimą. Kai bijoma įsipareigoti, santuoka tampa kliūtimi abipusei laisvei. Kas bijo prisiimti atsakomybę, negali niekam įsipareigoti. Įsipareigojimo trūkumas sau pačiam, kaip matėme, paaiškina, kodėl yra sunku, net neįmanoma įsipareigoti kitam asmeniui. Antra vertus, kaip galima įsipareigoti, jei nežinoma, ko norima iš gyvenimo?

Kiti galvoja, kad santuoka atneš pareigos suvokimą. Praleidžiama daug laiko, bet tėra tik iliuzijos, svajonės, o ne tikrovė.

Laikui bėgant, tokia santuoka be tarpusavio įsipareigojimo atveda į tuštumą, beprasmiškumą, todėl abu žmonės jaučiasi nelaimingi, nepatenkinti, prislėgti. Tokie žmonės niekada negalės rasti sau tinkamo partnerio, jei pirmiau neatras savęs, ir jokios naudos nebus iš partnerio pakeitimo, jei kritiškai neįvertins savęs.

Kitame numeryje pakalbėsime apie santuokos iliuzijas ir sutuoktinių bendravimą bei asmenybių tipus.

Source

uploadrnephi

Tėvų skyrybos vaikų akimis

Kai kurie vaikai gerai žino savo šeimos problemas – jie ilgą laiką girdi besiginčijančius tėvus, mato juos smurtaujančius. Šiems vaikams žinia apie skyrybas prilygsta ilgalaikės ligos poveikiui. Kai kuriems tėvams atrodo, kad bus geriau, jeigu vaikai negirdės jų barnių ir nematys konfliktų namuose, tad stengiasi savo nesutarimus slopinti, o santykius aiškinasi tyliai arba kai namuose nebūna atžalų. Tačiau ar tai tikrai geras spendimas?

Nebūtinai jis teisingas ir teigiamai atsiliepia vaikams. Mat jeigu skyrybos neišvengiamos, jie anksčiau ar vėliau turės susidurti su realybe, o tokie vaikai, augę šiltnamio sąlygomis, tėvų išsiskyrimo faktą išgyvena lygiai taip pat, kaip artimo žmogaus staigią mirtį. Jiems tai baisus sukrėtimas ir netekties išgyvenimas. Konsultuojant tokius vaikus tenka išgirsti jų labai aiškių ir vaizdingų pasakojimų, kaip reagavo sužinoję apie tėvų skyrybas ir kaip išliejo emocijas.

Tėvams labai svarbu suvokti, kad jiems skiriantis iš pamatų sugriaunamas vaiko pasitikėjimas tuo, ką jis laikė amžina ir nepajudinama. Vaikams šeimos iširimas – tai didelis nusivylimas, saugumo ir pastovumo jausmo praradimas. Jie mano, kad su tėvų skyrybomis baigsis ir vaikystė, kad jie neturės savo namų. Net ir taikų tėvų sprendimą, kur vaikai gyvens po skyrybų ir kaip juos prižiūrės tėtis ir mama, kiekvienas vaikas priima kaip draskymąsi. Ir tai jam toli gražu neatrodo geras sumanymas.

Aptarkime kiekvieną vaiko skyrybų metu išgyvenamus praradimus. Pirmiausia, tai vilties praradimas, kad šeima visuomet bus kartu. Juk mama ir tėtis dažnai ramindavo sūnų ar dukrą, kad jam nėra ko bijoti, nes jie visuomet bus kartu ir yra saugūs. Tuomet tai vaikui atrodo pati didžiausia išdavystė.

Vaikai nuo mažens mokomi mylėti, būti dėmesingi kitiems, spręsti nesutarimus ir sutarti su aplinkiniais. Pabandykime suvokti ir suprasti, ką galvoja vaikas, kai taiga supranta, kad tėvai nesugeba laikytis vienas kitam duotos priesaikos ir nesilaiko taisyklių, pagal kurias auklėja vaiką.

Klausimai greitesni už atsakymus

Gyvenamosios vietos praradimas ar jos padalijimas į dvejus namus – sunkus ir sunkiai įveikiamas etapas. Jis gali būti ypač žalingas paaugliui, ir ne vien dėl paties fakto, kad dabar reikės gyventi per dvejus namus, o veikiau dėl visų į vieną krūvą sukritusių aplinkybių: tai ir kraustymasis, kuris pats savaime yra sunkus procesas ir įprastą aplinką pakeis nauja, kur reiks atrasti savo vietą, ir sugriauta nusistovėjusi kasdienybės rutina. Toks didelis emocinis krūvis vaikui sunkiai pakeliamas.

Skyrybos įneša daug chaoso, nes vaikas atsakymus gauna palaipsniui, o klausimų jam iš karto kyla milijonai. Ir vienas svarbiausių: su kuo ir kaip jis gyvens toliau. Dažnai tėvai į šį klausimą bando atsakyti pirmiausia ir ramina savo atžalą, kad niekas kardinaliai jo gyvenime nepasikeis. Tačiau klausimai gimsta greičiau nei pasigirsta atsakymai.

Blogos tėvų pamokos

Turbūt didžiausia bėda ta, kad visi šeimos nariai tokiomis sunkiomis dienomis stengiasi sutramdyti liūdesį, nuslopinti skausmingus ir neigiamus jausmus. Ypač tėvai. Ir tai gana keista, nes juk niekam neateina į galvą tramdyti laimės ir gražių jausmų… Vaikai labai greitai išmoksta šią blogą pamoką ir patys bando tvarkytis su jausmais taip, kaip moka.

Vaikų reakcijos pagal amžių

Kiekvieno vaiko išorė reakcija į tėvų skyrybas yra skirtinga, priklausomai nuo jo amžiaus, charakterio ypatumų, emocinės patirties. Trejų ir penkerių metų vaikai iki galo nesupranta, ką reiškia skyrybos ir išsiskyrimas. Jie tik suvokia, kad vienas iš tėvų nėra tiek aktyvus jų gyvenime, kiek buvo anksčiau. Būdami egocentriški ir vertindami pasaulį per savo perspektyvą, jie mano, kad tėtis nebegyvena kartu, nes jis – vaikas – kažką darė ne taip. Šio amžiaus vaikui dar sunku suprasti, kad ne visi įvykiai, kurių dalis jis yra, yra priklausomi nuo jo. Jie taip pat gali demonstruoti perdėtą polinkį į tvarką ir švarą, bandydami atkurti tvarką jam chaotiškoje ir nenuspėjamoje situacijoje. Vaikas taip pat gali tapti labai paklusnus ir stengtis elgtis labai gerai tikėdamas, jog tai padės sujungti šeimą.

Šešerių ir vienuolikos metų vaikai jau supranta, kas yra skyrybos. Per skyrybas ir po jų išgyvena netektį – gedi dėl šeimos, prie kurios buvo įpratę, netekimo. Jie jau pradeda suprasti, kad tėvai kartu nebegyvens ir nebemylės vienas kito kaip anksčiau, tačiau mintyse ir fantazijose dažnai atkuria iki skyrybų buvusį šeimos gyvenimą ir, nepaisant nieko, vis dar tikisi, kad tėvai ateityje bus kartu.

Jie gali jaustis atstumti tėvo ar mamos, kurie išėjo iš namų, ir atrodyti labai priešiški. Vaikai nerimauja dėl ateities ir savo saugumo. Pavyzdžiui, jie gali nerimauti, kad vieną dieną niekas nepaims jų iš mokyklos. Tėvams skiriantis ir po skyrybų šio amžiaus vaikams gali būti būdingas manipuliatyvus elgesys arba perdėta atsakomybė. Manipuliatyvus elgesys dažnai atsiranda tada, kai tėvai bando kovoti už vaiko lojalumą papirkdami jį dovanomis arba tam tikromis privilegijomis. Vaikui taip pat gali tekti atlikti tėvų guodėjo, patarėjo ar pavaduojančio buvusį partnerį (pvz., vaikui gali tekti guosti dėl skyrybų su tėčiu gedinčią mamą) vaidmenį, todėl jis gali atrodyti labiau subrendęs nei jo bendraamžiai.

Kai kuriems vaikams būna gėda dėl tėvų skyrybų, jie nenori apie tai kalbėti su savo draugais, dažnai slepia, kad tėvai nusprendė skirtis. Jie jaučiasi labai vieniši ir nieko neverti bei niekam šiame gyvenime nereikalingi.

Antrasis stresas – antrosios vedybos

Po skyrybų praėjus trejiems ar penkeriems metams vaikus dažnai ištinka antras stresas – antrosios tėvo ar motinos vedybos. Vaikas „gauna“ patėvį ar pamotę, tad jo gyvenimas šeimoje įgyja dar savitesnių bruožų ir tokiu būdu dar labiau ims skirtis nuo gyvenimo tradicinėje šeimoje.

Kanadoje atlikti tyrimai rodo, jog, kol vaikas pripranta prie patėvio ar pamotės, praeina pusantrų ar net dveji metai. Jei vaikai vyresni, šis integravimosi procesas gali užsitęsti penkerius ar net šešerius metus. Tik pasibaigus integravimosi procesui galime tikėtis, jog vaikas ims pasitikėti patėviu ar pamote. Vaiko santykiai su tėvais ir jo saugumo jausmas labai priklauso nuo sutuoktinių tarpusavio ryšių.

Privalomos žinios tėvams

Ką turėtų žinoti tėvai? Pirmiausia, negąsdinti, kad, jeigu blogai elgsis, privalės gyventi pas tėtį ar mamą. Dažnai tėvai net įpareigoja vaiką sekti vieno ar kito sutuoktinio asmeninį gyvenimą per skyrybas ar po jų.

Kai nenorime kalbėtis su vaiku apie tai, kas vyksta namuose, kokius jausmus patiria vaikas, mes skaudiname ir taip daug išgyvenusias jų širdeles ir taip tik pailginame šį sunkų laikotarpį.

Tokiame netobulame pasaulyje, kur skyrybos yra realybė, jūs, tėvai, privalote užbaigti savo pačių emocinį ryšį su skyrybomis, kad galėtumėte padėti savo vaikams.

Kaip galime padėti vaikui jaustis saugesniam skyrybų metu ir po jų? Apie skyrybas reikia kalbėti su vaiku, o ne slėpti ir vaidinti, kad viskas yra gerai. Tai leistų vaikui geriau susivokti situacijoje ir galbūt pabandyti suprasti, kas vyksta namuose ir tarp tėvų. Pasikalbėkite apie tai su vaikais. Paaiškinkite priežastis, kodėl skiriatės. Būtina paaiškinti, jog vaikas nekaltas, kad tėtis ar mama išeina ir nuo šiol gyvens atskirai. Svarbiausia yra pasakyti, kad gal mama ir tėtis nebus kartu, nebegyvens kartu šeimoje, bet abu vaikui visada liks tėvai ir jie juo visada rūpinsis.

Turite padėti vaikui išgyventi sunkius ir prieštaringus jausmus, leisti išreikšti savo pyktį, neviltį ir skausmą saugiai ir be baimės būti nubaustam. Vaikas visada pasijus saugiau, kai žinos, kad visada galės pasimatyti su abiem tėvais.

Tėvų skyrybos – kliūtis santykiams suaugus

Per ilgametę psichologo-psichoterapeuto praktiką teko sutikti ne vieną suaugusį žmogų, kuris su širdgėla pasakoja apie vaikystėje išgyventas skyrybas ir problemas kuriant tarpusavio santykius savo šeimoje bei kenčiant dėl nepatvarių tarpusavio santykių vos susipažinus su nauju partneriu ar partnere. Tęsiasi jų pyktis gimdytojams, ypač tėvams (vyrams), kurie juos paliko. Dukroms sunku atitrūkti nuo motinos ir gyventi savo gyvenimą. sūnums sunkiau palaikyti glaudžius ryšius su savo vaikais, ypač sūnumis.

Jei neišugdysite vaikams aiškaus ir tvirto požiūrio į jausmus, susijusius su gyvenime patirtomis netektimis, šią spragą užpildys kiti, įteigdami jiems netikslių ir klaidingų dalykų.
Ištikus netekčiai, privalote atvirai rodyti savo jausmus, juos reikšti. Tylėjimas ar realybės, susijusios su netektimi, vengimas sukuria dar daugiau problemų, o ne padeda jas spręsti. Pirmiausia pabandykite tai padaryti patys, pasakykite tiesą apie savo jausmus. Tiesa niekada neskaudina vaikų. Galite juos sužeisti meluodami, nes galimas tokio elgesio rezultatas – prarastas pasitikėjimas.

Source

uploadrnephi

Psichologės konsultacija: apie nemeilę sau ir valgymo sutrikimų pavojų

Šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau ir stipriau įsigali tobulo kūno kultas. Atsiverskime žurnalų pirmuosius puslapius, paskaitykime internete esančią informaciją ir rasime tik tobulus, stilingus kūnus. Taip tarsi primenama, kad tobulas kūnas yra nuostabu, madinga, pasiekiama ir atneša laimę bei asmeninę sėkmę.

Nė kiek nenuostabu, kad noras turėti tobulą ir patrauklų kūną tampa visuomenės akyse vienu labiausiai siektinų dalykų, o net ir menkiausi kūno netobulumai sunkiai išgyvenami, ypač jaunų žmonių. Kūnas tampa tarsi vizitine kortele, kurią žmogus prisistato visuomenėje, pagal jį yra jos pastebimas ir atitinkamai įvertinamas. Todėl kūnas, atitinkantis išgarsintus standartus, tampa savotišku priklausymo šiai bendruomenei ženklu, beje, visiems matomu, reikalaujančiu sau dėmesio, kuris atvers kelią į pripažinimą ir sėkmę asmens gyvenime.

Visuomenėje, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus grupių, tai tampa vos ne pagrindiniu užsiėmimu ir rūpesčiu. Toks perdėtas dėmesys kūnui sukelia ir rimtų problemų. Viena iš jų – valgymo sutrikimai.

Daugumos jaunų žmonių valgymo sutrikimai – tai didžiulio nusivylimo savimi, savo šeima, savo draugais išraiška. Sutrikęs valgymas – tai emocinis konfliktas, pasireiškiantis fiziniais simptomais. Visų pirma tai savivertės problema, kai žemą savęs vertinimą ir vidinio bejėgiškumo jausmą bandoma atkurti kontroliuojant savo kūną, svorį. Nepasitikintys savimi žmonės itin susirūpinę aplinkinių vertinimu.

Jausmai, ypač negatyvūs, atrodo tartum stipresni už juos pačius. Badavimas tampa metodu, padedančiu kontroliuoti emocijas. Baimė sustorėti atstoja intensyvių jausmų ar išgyvenimų baimę. Žmogus neigia savo slopinamas pykčio, nepasitikėjimo, nusivylimo emocijas, kad galėtų suvokti realybę be psichinio skausmo. Nuslopintos emocijos apsaugo silpną, fragmentuotą vidinio „savęs“ jausmą, bet kartu stabdo emocinio brandumo, pasireiškiančio mokėjimu atpažinti, išgyventi bei tinkamai išreikšti savo emocijas, atsiradimą.

Nervine anoreksija sergantys asmenys tarsi sustoja savo biologinio bei psichologinio vystymosi kelyje. Pasukę atgal į ankstyvą vaikystę, jie vėl patiria saugumą, meilę, globą, kurios bijojo netekti. Vidinis sergančio asmens konfliktas tarp baimės nutukti ir maisto troškimo ligai progresuojant nuolat stiprėja. Kyla baimė valgyti, bet taip pat ir alkio baimė. Pirminis troškimas – valgyti, bet baimė sustorėti veikia kaip stabdžiai prieš šį norą.

Iš tiesų tokiems žmonėms nėra būdingas apetito praradimas, jie junta alkį iki pat paskutinės ligos stadijos. Tai, ką demonstruoja šį valgymo sutrikimą turintieji ligoniai, yra „anorektiškas elgesys“: jie elgiasi taip, lyg neturėtų apetito. Maistas iš tiesų jiems yra labai svarbus, gal net svarbiausias dalykas. Net ir labai apatiški pacientai pagyvėja galėdami papasakoti, ką valgė, pakalbėti apie maisto ruošimą. Kompulsiškos mintys apie valgymą tampa gyvenimo kasdienybe ir persipina su depresiniais jausmais.

H. Bruch aprašė tris kliniškai svarbius psichologinio funkcionavimo sutrikimus, būdingus nervinei anoreksijai. Tai kūno vaizdo sutrikimai, klaidingas vidinių kūno pojūčių suvokimas ir asmeninio neefektyvumo jausmas. Sergantieji ima nekęsti savo kūno.

Kartu jie jaučiasi visiškai bejėgiai, iš šalies stebintys destruktyvių jėgų kovą savyje. Taigi nevalgymas – destruktyvus būdas parodyti, kad „aš esu“, „aš galiu“. Tai jų ginklas, paskutinė priemonė išreikšti ir įtvirtinti save. Dieta, kūno kontrolė sukelia palengvėjimą, žmogus nebesijaučia nepajėgia auka, bet tampa aktyviu, darančiu įtaką sau bei kitiems. Galbūt tai net būdas išlikti – savęs žalojimo kaina. Anorektiko realybė uždaro jį į labai siaurų interesų ratą: nuolatinį nerimą ir baimę, kad nedidėtų svoris. Jis vis galvoja, kaip numesti „nereikalingus kilogramus“.

Pasitenkinimą sukelia pasiekiamas rezultatas, kiekvienas numestas kilogramas įrodo pergalę prieš save pačią. Atsikišę skeleto kaulai ir ilgi pamėlę pirštai gali gąsdinti tėvus, gydytoją, tačiau pačiai šis vaizdas patvirtina, jog ji „kontroliuoja padėtį“, o suvokimas, kad niekas to negali iš jos atimti, mažina vidinę įtampą. Pyktis, nuobodulys, depresija, vienatvė ir liūdesys gali sukelti vadinamojo „emocinio valgymo“ priepuolius – tai dar vadinama pereinamąja iš anoreksijos į nervinę bulimiją sutrikimo forma.

Šią problemą turime dauguma iš mūsų, tačiau ne kiekvienas ją atpažįstame, nes ne visada susiejame valgymą su patiriamomis emocijomis. Tačiau kodėl tada valgome, kai nesame alkani? Kiekvienas ramiai paguosdamas ir paglostydamas savąjį ,,aš“, pasakys: „Valgau, nes man patinka valgyti, nes maistas skanus. Gyvename tik kartą, o dar negalime sau leisti net pavalgyti? Na, jau ne.“ Tačiau kas po tuo slepiasi?

Tai mūsų emocijos skatina mus valgyti, kai iš tiesų nesame alkani. Ką sukelia staigus emocinis valgymas? Ogi emocinį, bet tik momentinį palengvėjimą. Su emociniu valgymu yra susiję daugelis emocijų. Netgi teigiami išgyvenimai kartais gali sukelti emocinį valgymą, nes žmogus jaučia įtampą, tad ją ir „užvalgo“. Nervinė bulimija – tai valgymo sutrikimas, kai nuolat persivalgoma, paskui sukeliamas vėmimas ar vartojami vidurius paleidžiantys vaistai. Bulimijos kamuojami asmenys valgo skubėdami ir labai daug. Jei žmogus ilgai nevalgo, tuomet jis badauja. Po badavimo periodo gali kilti didžiulis noras prisivalgyti. Bulimija sergantis žmogus per labai trumpą laiką suvalgo labai daug maisto, pvz., užėjus persivalgymo priepuoliui suvalgoma 30 kartų didesnė už įprastą maisto porcija.

Svarbiausia, ką privalo padaryti turintieji valgymo sutrikimų žmonės – pripažinti sau, kad tai nėra tik „valios neturėjimas”, o jau rimta liga, ir ją reikia gydyti. Esant šiam sutrikimui klaidingai suvokiama pati problema. Problema – ne persivalgymas, o dietos laikymasis, maisto ribojimas bei nesubalansuotas maistas, kas ir išprovokuoja persivalgymus.

Mūsų kūnas nemėgsta būti apgaudinėjamas – per daug ribojant maistą pradeda išsiskirti hormonai, kurie vėliau sukelia didelį alkio jausmą. Ilgainiui dėl nuolatinės dietos ir persivalgymų sutrinka alkio ir sotumo pojūčiai, sunku pačiam susigaudyti, kada esi sotus, kada alkanas. Mūsų nevalgymai ar dietos, o dar blogiau – persivalgymai – tai būdas nejausti tam tikrų jausmų.

Pradėjus normaliai maitintis šie jausmai sukyla ir, kadangi daugelį metų buvo slopinami, pradžioje būna stiprūs, nemalonūs ir sunkiai suvokiami. Tie jausmai analizuojami psichoterapijos seansuose, specialistas padeda susigaudyti, juos išgyventi, į juos reaguoti. Tikroji psichoterapija paprastai ir prasideda tada, kai žmogus ima normaliai maitintis, nes tuomet atsiskleidžia tikrieji jausmai, neužslopinti šokoladu, sočiu pyragaičiu ar tiesiog dideliu maisto kiekiu.

Na, o kitas žingsnis, pats didžiausias ir sunkiausias, – tai darbas su savimi, siekiant išmokti priimti ir mylėti savo kūną tokį, koks jis yra. Mes privalome rūpintis ir dirbti su kūno vaizdu ir suvokimu. Tik atsiradus vidiniam ir išoriniam savo kūno ir meilės sau suvokimui atsiras vidinė harmonija, pasitikėjimas savimi ir savivertė, ir jausimės laimingesni labiau mylėdami ir vertindami save.

Source

image

Ypatinga pažintis su psichologe Jolanta

Su šia moterimi, kurios gyvenimu dalinuosi šiame įraše, susipažinau ypatingai. Po vienu iš mano rašinių, sulaukiau malonaus komentaro ir Jolantos išreikšto noro pabendrauti. Susiskypinom???? Po pokalbio labai panorau, kad ir jūs apie ją išgirstumėte. Man buvo be galo įdomu ir naudinga visa tai, kuo ji dalinosi.

Ačiū, Jolanta, už Jūsų aistrą gyvenimui!!!

Jolantos miestas Kaunas. Baigusi Pr.Mažylio medicinos mokyklą, daug metų dirbo medicinos seserimi, tuo metu vadinamose, Kauno Akademinėse klinikose. Vėliau tapo skyriaus vyresniąja seserimi, vadovaujančia 9 padaliniams. Skaitė paskaitas slaugytojoms apie bendravimą su pacientais bei komunikavimą su artimaisiais.

Vykstant pertvarkoms mano skyriuje, turėjau likti dirbti slaugytoja arba galvoti, kad kažką gyvenime galiu nuveikti daugiau, – pasakoja Jolanta. – Vienos draugės paskatinimu, išdrįsau išbandyti laimę, stojant į psichologiją Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau baigiau ir sveikatos magistratūrą, studijavau tris su puse metų kognityvinę elgesio terapiją. Ir iki pat dabar studijuoju, domiuosi konsultavimu, įvairiais metodais, kaip galima būtų spręsti žmonių problemas, kitaip klientui pasižiūrėti į savo problemą, ją suvokti ir pabandyti jį užvesti teisingu keliu, ieškant sprendimų.

Nuo 2011 metu Jolanta su vyru išvyko gyventi pas savo sūnų į Londoną, kur šiuo metu dirba ir konsultuoja žmones. Daugiausiai dirba su emigrantais iš Rytų Europos, nes anot Jolantos, ji geriau supranta šią kultūrą bei šeimos ir auklėjimo tradicijas.

Netektys Jolantos gyvenime

Vaikystėje išgyvenau staigias artimųjų netektis. Čia jie buvo ir staiga jų nėra… Net nesusimąsčiau, jog gyvenimas mane kai kam ruošė… Likau anksti našle. Susidūriau vėl su tais pačiais jausmais: beviltiškumu ir skausmu. Kai skauda ir dažnai negali to rodyti, nes šalia esantys net nežino, kaip galima paguosti jauną moterį, kuri su keturmečiu vaiku ant rankų eina pasitikti gyvenimo sunkumų.

Sutikau tokių, kurie klausdavo: “Kaip tu gali dar šypsotis?”

Dažnai išgyvendami netektį, kaip skausmą ir kančią, ko atrodytų negalime pergyventi ir protu suvokti, pasirodo savyje turime tuos resursus, tik ne visada suvokiame, kaip juos panaudoti.

Tik nuo suvokimo, kaip aš galiu toliau gyventi ir, ką galiu duoti pati sau, kad išgyvenčiau tai, kas skaudina ir degina širdį, pagalvojus, kad gyvenimas eina ir aš pati turiu viską imti į savo rankas, o niekas kitas už mane neiškentės ir neišgyvens (nebent tik galės paguosti kaip man sunku).

Kasdien galvodavau sau veiklos ir darbo. Mat šalia manęs augo sūnus, o jam negalėjau būti pasimetusi ir kasdien verkianti mama. Šalia tokios jis būtų tik dar nesaugesnis. Veikla, darbas, būvimas su žmonėmis, su savo sūnumi, padėjo neužsidaryti skausme nuo pasaulio, o dalyvauti gyvenime, nevengiant žmonių.

Supratau, kad gailėtis savęs, tai kelias į depresiją.

Depresija liudija apie kaltę ir savęs nuvertinimą, kurie ateina su šia liga ir asmuo po truputį grimzta į jos žabangus. Iš jos išeiti be galo sunku! Apima beviltiškumas ir nėra jėgų tam atsispirti.

Reikia išmokti susivokti – gyvenimas yra, yra ir likimai, kurių kontroliuoti mes nepajėgūs. Tai tarsi mūsų gyvenimo stiprybės pamokos, kurių dėka tampame dar labiau atsparesni likusiam gyvenimui. Ir tik nuo meilės ir susikalbėjimo su savimi, o ne nuo nuvertinimo, tiek išoriškai tiek vidumi, su laiku kiekvienas atrandame vidinę ramybę. Čia gimsta laimė, kai myliu save, ir tada moku mylėti savo artimą. Atsiranda vis didesnis pasitikėjimas savimi, kuris suteikia drąsos nebijoti savo likimo, nes tu tiesiog turi savo svajones, tikslus ir eini į gyvenimo sunkumus. Neturi baimės būti vienišu ar nelaimingu. Tau nereikia į kažką remtis, nes tu remiesi pats į save, o kai remiamės į save tada ir lūkestis būna tikras, niekas tavęs nenuvilia ir tu iš kažko per daug nesitiki.

Netiesa, kad mus turi kažkas atėjęs į mūsų gyvenimą padaryti laimingais! Laukiame antrų pusių, kaip kažkokio išsigelbėjimo ar gyvenimo šviesos, tačiau tai pati pavojingiausia būsena, kada bijau būti vienišas ir laukiu momento, kas užpildys mano vienatvės jausmą. Toks žmogus geba duoti tik nerimą, baimę, įtampą, nes jis tik tuo kasdien ir gyvena.
Išmokime laimę rasti patys su savimi, pažinti save tyloje, vienatvėje ir tame rasti ramybę. Tik tada, išmokę išbūti tame, net negalvojus ir nesapnavus, jūs tikrai sutiksite žmogų, nes išmoksite patys sau būti laimingi ir tada jau galite duoti, o ne vien tik imti iš kito.
Kognityvinė elgesio terapija.

Tai mano pirmoji terapijos kryptis, kuri man labai patiko. Ne visi susimąstome, kad nėra nei gerų, nei blogų dalykų. Mūsų mąstymas juos tokius padaro.
Kognityvinė ir elgesio terapija – tai moksliškai pagrįstas ir tikslingas minčių bei elgesio keitimo metodas, kuriuo siekiama pašalinti simptomus arba padedama geriau adaptuotis.
Kognityvinės terapijos pagrindą sudaro moksliškai įrodytas faktas, kad žmogaus savijautą nulemia jo mąstymas, t.y. tai, kaip jaučiamės, priklauso ne nuo to, kas mums nutinka, o nuo to, kaip mes tai suprantame.

Dažnai mes sakome atvirkščiai, t.y. kad įvykiai arba kiti žmonės priverčia mus pykti, liūdėti, nerimauti ar džiaugtis. Tačiau akivaizdu tai, kad skirtingi žmonės, patekę į tokią pačią situaciją, gali ją suvokti skirtingai ir todėl išgyventi skirtingus jausmus.

Pirmiausiai, kognityvinė elgesio terapija buvo sukurta, kaip depresijos terapija. Vienas iš jos pradininkų, garsus JAV psichiatras ir psichoterapeutas Aaron Beck pastebėjo, kad depresija sergančių žmonių mąstymas neatitinka realybės, kad jie mato save pačius, visą pasaulį ir ateitį tarsi per juodus akinius. A. Beck pradėjo ieškoti būdų, kaip šį mąstymą keisti. Mintis, kurios mums automatiškai ateina į galvą, A. Beck pavadino automatinėmis mintimis, nes mums nereikia šių minčių sugalvoti, jos randasi savaime. Jis taip pat įvardijo įvairias mąstymo klaidas, lemiančias tai, kad susirgus depresija ar kitu sutrikimu, automatinės mintys ima vis prasčiau atspindėti realybę. Vienas iš svarbiausių kognityvinės ir elgesio terapijos tikslų ir yra keisti žmogaus mąstymą taip, kad jis labiau atitiktų realybę.

Žmogaus mąstymas gali keistis bet kuriame amžiuje, o išmokus lanksčiau mąstyti galima gyventi laimingiau ir produktyviau.
Aš džiaugiuosi, kad penkiolikos metų patirtis dirbant su šia terapija duoda puikių rezultatų sprendžiant panikos priepuolius, tam tikras priklausomybes. Žmonės po metų nustoja vartoti vaistus ir savo problemas gali patys išmokti spręsti, išmokę terapijų metu valdyti ir tikrinti mintis, įsitikinimus, taip sumažindami nerimą, įtampą, baimę. Malonu, kad galiu prisidėti prie laimingesnio žmonių gyvenimo.

Taigi, kognityvinė ir elgesio terapija – tai gydymo metodas padedantis stabilizuoti nervų sistemos veiklą ir psichologinę pusiausvyrą įvairiais sutrikimais sergantiems žmonėms, net tais atvejais, kai tie sutrikimai vargina labai ilgą laiką ir yra nekoreguojami vaistais ir kitomis žinomomis priemonėmis.
Apie moteriškmą…

Man moteriškumas tai – grožis, švelnumas, išmintis ir priėmimas.

Manau, moteriškumas savo esme yra nusiteikimas priimti, o vyriškumas – nusiteikimas duoti. Pirmiausia, kiekviena moteris turi mokytis pajausti tikrą ir nuoširdžią meilę sau, mokantis save priimti, būti sau atvirai, mokėti ugdyti savo potencialą, gerbti mylėt save ir savo asmeninę erdvę. Pastebėti savo kompleksus, suvokti, iš kur jie ateina ir leisti sau būti drąsiai, atvirai, seksualiai, tam, kad vystyti savo moteriškąjį potencialą.

Būti pakankamai įdomia asmenybe, skaityti knygas, turėti savo mėgstamus užsiėmimus be namų buities,tada galima ir santykiuose kažką įnešti. Juk ryškiai išdažyti nagai, puikus makiažas neuždengs jūsų kalbos, išminties. Anksčiau ar vėliau pasijusite nejaukiai diskusijoje apie naujas knygas, parodas, pasaulyje vykstančius ekonominius bei polinius įvykius. Kad ir ką kalbėtume apie vaidmenų pasikeitimus, vyrai iš moterų tikisi moteriškumo, o moterys iš vyrų – vyriškumo.

Jei išgyvenate liūdesį, nerimą, vienišumą…

Pirmiausia ir svarbiausia yra atstatyti santykį su savimi. Pagrindinė ir būtina sąlyga – meilė sau! Nenuvertinti savęs dėl nesėkmių ar nepavykusių dalykų, juk nesėkmės neapsprendžia mūsų asmenybės vertės, tiesa?

Turime nustoti save lyginti su kitais, lenktyniauti bei galvoti, kad pri valome būti tobulais, nes kitaip negalime būti laimingais ir sėkmingais. Meilė sau – tai dvasinė būsena. Džiaugsmas, kylantis ne iš materialių dalykų, bet iš geros savijautos, kai sutariama su savimi.

Šį džiaugsmą kelia ne daiktas, bet vidinė laisvė rinktis, savojo „aš“ vertės pajautimas. Kad save mylėčiau, privalau visų pirma save pažinti, žinoti, koks aš iš tikrųjų esu. Mes negalime savęs mylėti, jei nežinome, ką mes turime mylėti, ir neįsitikiname, kaip sunku yra mylėti savuosius vidaus šešėlius. O vis dėlto, kad save autentiškai mylėčiau, privalau būti tiesus sau ir stengtis sutelkti dėmesį į visus savo komplikuotus vidinės būties aspektus.

Betgi telkti į save dėmesį reiškia stebėti, ieškoti, klausti. O kaip gi vis tik atsisėsti ant vieno suolo su vienatve ir nejaučiant baimės ir bėgimo nuo savęs susidraugauti? Pažinti savo vienatvę – tai visų pirma, pripažinti sau, kad kartais galiu taip jaustis – ir jaučiuosi. Jei vienišumas neišvengiamas, būdingas žmogui (o aš ir esu žmogus), tuomet neabejotinai jis yra ir mano gyvenime. Gal tik nematau, nepastebiu, gal nenoriu matyti. Galima atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir pamėginti sau atsakyti į kylančius klausimus.

Nebėk nuo savęs. Pavyzdžiui, aš savęs klausiu: ar turiu laiko sau, apmąstymams, pabuvimui su savo mintimis? O gal yra tokių, kurias stengiuosi nuvyti, negalvoti – pabėgti nuo jų? Kaip jaučiuosi ir ką darau, kai atsiranda laisvo laiko? Ar tai mane gąsdina, neramina? Gal stengiuosi kuo greičiau susirasti ką veikti, nudirbti kažką naudingo? Ar kartais leidžiu sau pasimėgauti tuo, ką veikiu, nors tai nėra kokia nors „naudinga” veikla?

Leisk sau jausti tai, ką jauti. Stengiuosi suprasti, kada man būna liūdna. Kada jaučiu įtampą, stresą, nerimą? Ką darau? Ar bandau kažkaip išvengti tų jausmų, pabėgti nuo jų? Gal įtikinėju save, kad kažko turėčiau nejausti, arba sakau sau, kaip turėčiau jaustis?

Bendrauk atvirai. Savęs klausiu, kaip aš bendrauju su savo draugais, artimaisiais? Ar ieškau jų draugijos tik tuomet, kai turiu laisvo laiko, kai nežinau kuo užsiimti? Ar galiu su jais kalbėti apie nemalonius dalykus: savo liūdesį, pyktį, nesėkmes? Ar galiu ant jų supykti? Ar galiu tokius jausmus prisipažinti sau pačiam?

Nuo tada, kai sugebėsime atvirai patys sau į šiuos klausimus atsakyti, tai jau žingsnis savęs, o tuo pačiu ir kitų žmonių link. Šie klausimai gali padėti susigaudyti, nuo ko bėgame, kokiu būdu bendraujame, kaip elgiamės su savimi pačiais. (Naudota literatūra ,, C.E.Moustakas “Vienatvė,,).

Psichologinė konsultacija

Net šiandien, kai, atrodytų, pilnos vaistinės vaistų nuo visų įmanomų pasaulio ligų ir negalavimų (tuoj sulauksime vaistų net nuo kasdienių stresų), o knygynų lentynos – savipagalbos ir sėkmės, laimės ir išminties receptų knygų, kai tiek daug siūlomų pramogų ir malonumų kiekvienam pagal skonį, kai verda kultūrinis gyvenimas, kai parduotuvės pilnos, ko geidžia širdis ir leidžia piniginė, o technologijos svaigina susisiekimo, komunikacijos ir greičio galimybėmis, mes nešiojame savyje daug skausmo, nemokame spręsti iškilusių problemų su savimi, savo šeimoje ir ne visada suprantame vieni kitus, nes šnekamės skirtingomis kalbomis. Vis dėl to žmonėms iki šiol taip ir nepavyko atrasti stebuklingo universalaus „gyvenimo be problemų“ recepto.
Kada reikia kreiptis pagalbos? Kai rūpesčiai trukdo gyventi: dirbti, mokytis, ilsėtis, bendrauti, atlikti kasdienius darbus. Kai esate nepatenkinti savo gyvenimu. Teikiu visapusišką psichologinę, psichoterapinę pagalbą suaugusiems, paaugliams, poroms ir šeimoms. Esant įvairioms gyvenimo psichologinėms krizėms, depresijai, nerimui, panikos priepuoliams, įvairioms baimėms, socialinei fobijai, asmenybės (elgesio) sutrikimams, priklausomybėms (alkoholio, lošimo, valgymo ir kt.).

Mano gyvenimo moto ,, Kiekviena patirtis mūsų gyvenime būna absoliučiai reikalinga, kad galėtume patekti į sekančią patirtį, į sekančią dieną, į sekantį etapą, tol kol atsirandame šioje gyvenimo akimirkoje…

Source

uploadrnephi

Psichologės konsultacija: Kai santuoka byra kaip smėlio pilis (I)

Sulaukiu nemažai skambučių ir klausimų, kaip bendrauti santuokoje? Ką daryti, kai viskas tapo kančia ir vienas kitą …

uploadrnephi

Tėvų skyrybos vaikų akimis

Kai kurie vaikai gerai žino savo šeimos problemas – jie ilgą laiką girdi besiginčijančius tėvus, mato juos smurtaujančius. …

uploadrnephi

Psichologės konsultacija: apie nemeilę sau ir valgymo sutrikimų pavojų

Šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau ir stipriau įsigali tobulo kūno kultas. Atsiverskime žurnalų pirmuosius puslapius, …