Dienoraštis

Dozen of articles. Improve your lifestyle now!

uploadrnephi

Psichologės konsultacija: Kai santuoka byra kaip smėlio pilis (I)

Sulaukiu nemažai skambučių ir klausimų, kaip bendrauti santuokoje? Ką daryti, kai viskas tapo kančia ir vienas kitą ėmėte niekinti? Konsultuojant poras tenka išgirsti daug įvairių dalykų, todėl, manau, pabandysiu išdėstyti pagrindines problemas, kylančias poroms prieš santuoką ir santuokoje, bei jas paaiškinti.

Kiekvienas tikime meile, svajojame apie ją. Norime sutikti žmogų, kuris mylėtų mus ir rūpintųsi mumis iki gyvenimo pabaigos. Esu įsitikinusi, kad dauguma žmonių turi meilės problemų – meilės sau ir kitiems. Kai tuokiamės, esame laimingi, pasitikintys savimi, pilni vilties ne todėl, kad esame paviršutiniški ar kad nesuvokiame būsimų sunkumų ir nežinome, jog susidursime su skirtingais asmenybių požiūriais, bet todėl, kad esame įsitikinę, jog mūsų meilės jėga viską nugalės.

Tačiau dažniausiai būna kitaip. Nors meilė akla, bet vedybos grąžina jai regėjimą. Šiandien gili vienatvė išskiria sutuoktinius, net tuos, kurie myli vienas kitą. Pradžioje, įsimylėjimo fazėje, ir po to, kol viskas sekasi puikiai, pora apsikeičia švelnumo, meilumo, aistros ir erotikos jausmais. Tačiau vos atsiradus sunkumams, kurie neišvengiami santuokoje, kaip ir gyvenime, jie pamiršta gražias ir laimingas akimirkas.

Tokiais atvejais kiekvienas iš partnerių galvoja tik apie save, mato tik savo teisumą ir kito kaltę. Santuokinė atmosfera tampa vis liūdnesnė ir slegianti, tvyro įtampa. Norėdami pašalinti įtampą jie susitaiko, bet tik paviršutiniškai, stropiai stengdamiesi neliesti, neanalizuoti priežasčių, kurios kelia nesantaiką.

Reikia turėti drąsos atvirai, nekasdieniškai pažvelgti į problemą, stengiantis įsiglinti, kartu surasti sprendimą. Kad ir kaip būtų gaila, bet dauguma porų nustumia problemą tolyn, bijodami pabloginti situaciją ar atskleisti nepatogią tiesą. Nenori matyti kito žmogaus tokio, koks jis yra. Dažniausiai labiau patinka jį ar ją idealizuoti, išlaikyti tokį jo vaizdinį, kuris nereikalauja mąstyti, kuris neveda į krizę, į svarstymus. Arba žmogus nenori matyti savęs paties tokio, koks yra iš tikrųjų.

Esu įsitikinusi, kad problemas reikia įvardyti, priimti ir išspręsti. Priešingu atveju, neišsiaiškinti nesklandumai anksčiau ar vėliau vėl iškils, ir laikui bėgant bus vis sunkiau juos nugalėti. Antra vertus, nustūmus ir paslėpus problemas, tik dar labiau drumsčiami santykiai. Tai iškreipia ryšius šeimoje ir paverčia gyvenimą kartu beprasmiu. Santykiai šeimoje neduodami, nedovanojami – jie kuriami. Kas mano, kad meilė tarp dviejų žmonių gali egzistuoti be individualaus sąmoningumo, be individualios atsakomybės, labai klysta.

Meilė negali virsti stebuklingu įvykiu. Tai asmeninis sugebėjimas, psichinis ir dvasinis dviejų žmonių darbas. Visa kita – fizinis patrauklumas, malonus buvimas kartu ir pan. – nors ir svarbūs, bet jei nėra vystomi, neįtraukti į augimo procesą, tuomet nepriklauso meilės plotmei. Esu tokios nuomonės – jei partneriai nebendradarbiauja, nesidalija, nesikalba, neauga kartu, jie negali vadintis sutuoktiniais.

Toliau reikėtų pakalbėti apie santuokoje būdingas dvi elgsenas. Moterys, ypač pastaruoju metu, jaučiasi nusivylę santuokoje esamais santykiais, nenori gerbti vyro, nes nemano, kad jis sugeba atsiliepti į jų jausmus ir emocijas. Konsultuodama moteris dažnai konstatuoju, kad jų lūkesčiai būna išdidinti, nerealūs ir labai skiriasi nuo partnerių lūkesčių.

Nereikia pamiršti, jog moteris labiau nei vyras laukia, kad partneris patenkintų kiekvieną santuokinį jos reikalavimą. Vyrai, priešingai, dažnai sako, kad santuoka patenkinti, o žmonai vis negerai. Vyrai šiandien linkę santuokoje užimti pasyvią poziciją, todėl moterys dažnai šį trūkumą užpildo ir užsikrauna bet kokią atsakomybę, kuri nepatogi vyrui.

Daugiau vyrų ir moterų pradeda savęs klausti, ar vedybiniai santykiai paremti kokiu nors poreikiu, ar tai gyvenimo pasirinkimo vaisius? Pirmiausiai turite kiekvienas sau išsikelti klausimus: Kodėl aš susituokiau? Kokią naudą gaunu iš santuokos? Kokie trūkumai patenkinami ar kompensuojami santuokiniais ryšiais?

Keletas pastabų, kurios padės geriau pasiruošti gyvenimui santuokoje

Manyti, kad kitas savo pozicija, elgesiu, mąstymu yra atsakingas už santuokinę laimę ir darną, yra neteisingas santuokinio gyvenimo suvokimas. Visi mes turime suvesti sąskaitas su savimi, turime būti atsakingi už save. Asmeninė atsakomybė santuokoje yra svarbi, todėl kartais patogu suversti ją tam žmogui, kuris mylimas, kuris su mumis dalijasi kasdieniu gyvenimu.

Taip ne tik nesumažiname savo nepasitikėjimo, bet ir padarome nelaimingą ir kitą žmogų. Pamažu tikrovė nutrina sutuoktinio idealųjį vaizdą mūsų akyse, ir staiga suvokiame, kad neįmanoma įgyvendinti to, apie ką svajojome. Mūsų lūkesčiai kasdien vis mažiau bepatenkinami, pamažu pažindami vienas kitą pastebime neatitikimus, trūkumus, netobulumus. Mūsų mylėtas asmuo tarsi tampa visai kitu žmogumi, atrodo, viskas griūva kaip smėlio pilis, ir aišku, dėl to kaltas partneris. Tai jis apvylė, tai jis nesubrendęs, nesuvokia įsipareigojimo rimtumo, santuokinių pareigų. Vargu ar objektyviai įvertiname savo elgesį, ar patikriname savo lūkesčius ir jų teisėtumą.

Turite nustoti kaltinti kitą, nes toks kaltinimas pasiekia vienintelį rezultatą: verčia jį jaustis vis labiau ir labiau kaltu ir netinkamu. Jei santuokoje kas nors nesiseka, linkstama vaizduoti auką. Nenorima eiti į kompromisus dėl savo poreikių, dėl asmeninio teisumo jausmo, dėl savo asmeninės suvokimo tiesos. Kiekvienas įsitikinęs, kad pirma visko yra jo jausmai, svarbiausia, kaip jis jaučiasi, o jei nutinka priešingai, save laiko nekalta auka. Bet supraskime: būtent auka ir sukuria budelio vaidmenį, todėl niekada nesistenkite tapti auka.

Niekada neapgaudinėkite savęs. Santuoka ir jausminiai santykiai yra ta vieta, kur daugiausiai apsigaunama, kur stengiamasi įgyvendinti visokius mitus, tikėjimus, svajones, neturinčias nieko bendro su tikrove.

Niekada neieškokite tobulumo, nes tobulumas neegzistuoja, tai utopija ir apgaulė. Geriausias būdas sužlugdyti santuoką – tai negyventi tikrovėje, atimti sau konkrečią galimybę augti kartu su kitu. Sutuoktinis negali norėti, kad kitas visada ir visur – darbe, namuose, lovoje, visuomenėje – būtų šaunus. Panašių reikalavimų kyla iš infantilios (vaikiškos, nesubrendusios, pasižyminčios vaiko amžiui būdingais bruožais), siekiančios viską valdyti asmenybės, kuri nenori matyti žmogiškos tikrovės. Tyla arba pretenzijos, kad kitas suprastų mus be žodžių, dar niekada neišsprendė santuokos problemų. Atvirkščiai, stenkitės kalbėti kuo daugiau – ir apie skausmus ir apie džiaugsmus.

Dažnai kalbama daug, bet mažai pasakoma. Daugelis diskusijų tarp sutuoktinių būna neobjektyvios, jei jos nesiekia nieko kito, kaip tik sutvirtinti asmenines pozicijas. Tad būtina kalbėti, bet tik nuoširdžiai ir labai sąmoningai, apie savo elgesį, apie savo poziciją, apie savo lūkesčius. Abipusį įsipareigojimą reikia aiškiai įvardyti, nes santuoka yra įsipareigojimas kitam asmeniui. Jei neegzistuoja tarpusavio įsipareigojimas, neegzistuoja ir tikra pora. Jei norima kalbėti apie įsipareigojimą kitam, pirmiausia reikia kalbėti apie įsipareigojimą sau. Kaip kito pažinimas priklauso nuo savęs pažinimo, lygiai taip pat negalima įsipareigoti kam nors kitam, neįsipareigojus sau. Ir negali mylėti kito, jei nemyli savęs.

Neužmirškime krikščioniško įsakymo „Mylėk kitus kaip save patį“. Visų pirma būtina pažinti save, būti savimi, mylėti save, kad gerai sektųsi santuokoje. Kas nesugeba įsipareigoti sau, sunkiai galės tai padaryti dėl kitų ar dėl kito. Yra daugybė porų, kurios apgaudinėja save, kurios įsivaizduoja moką mylėti, tačiau užtektų atlikti nuoširdžią ir kritišką savo gyvenimo peržiūrą, ir jie pastebėtų, jog sau nepatinka, savimi nepasitiki, savęs negerbia. Dažnai tenka sutikti sutuoktinių, kurie santuokoje bėga nuo asmeninės atsakomybės, kurie karštligiškai bando sukrauti kaltes kitam ar kitiems, kurie prisigalvoja alibi, pasiteisinimų ir patys tiki savo sumanytomis apgaulėmis, kad tik išvengtų visiškai nuoširdaus ir gilaus žvilgsnio į savo vidų.

Prieš save niekada nereikia apsimetinėti. Jei nėra tarpusavio įsipareigojimo, apie tai ir sukasi porų konfliktai, ginčai, arba, priešingai, tai tampa problema, apie kurią niekada neužsimenama, niekada nekalbama. Daugelis sutuoktinių tiesiog susinervina, kai kitas ima kalbėti apie tarpusavio įsipareigojimą. Kai bijoma įsipareigoti, santuoka tampa kliūtimi abipusei laisvei. Kas bijo prisiimti atsakomybę, negali niekam įsipareigoti. Įsipareigojimo trūkumas sau pačiam, kaip matėme, paaiškina, kodėl yra sunku, net neįmanoma įsipareigoti kitam asmeniui. Antra vertus, kaip galima įsipareigoti, jei nežinoma, ko norima iš gyvenimo?

Kiti galvoja, kad santuoka atneš pareigos suvokimą. Praleidžiama daug laiko, bet tėra tik iliuzijos, svajonės, o ne tikrovė.

Laikui bėgant, tokia santuoka be tarpusavio įsipareigojimo atveda į tuštumą, beprasmiškumą, todėl abu žmonės jaučiasi nelaimingi, nepatenkinti, prislėgti. Tokie žmonės niekada negalės rasti sau tinkamo partnerio, jei pirmiau neatras savęs, ir jokios naudos nebus iš partnerio pakeitimo, jei kritiškai neįvertins savęs.

Kitame numeryje pakalbėsime apie santuokos iliuzijas ir sutuoktinių bendravimą bei asmenybių tipus.

Source

Write a Comment

uploadrnephi

Psichologės konsultacija: Kai santuoka byra kaip smėlio pilis (I)

Sulaukiu nemažai skambučių ir klausimų, kaip bendrauti santuokoje? Ką daryti, kai viskas tapo kančia ir vienas kitą …

uploadrnephi

Tėvų skyrybos vaikų akimis

Kai kurie vaikai gerai žino savo šeimos problemas – jie ilgą laiką girdi besiginčijančius tėvus, mato juos smurtaujančius. …

uploadrnephi

Psichologės konsultacija: apie nemeilę sau ir valgymo sutrikimų pavojų

Šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau ir stipriau įsigali tobulo kūno kultas. Atsiverskime žurnalų pirmuosius puslapius, …